Nalšios muziejaus tinklaraštis

www.nalsia.lt

2013-11-27

Nalšios muziejaus Reškutėnų filialo muziejininkė V. Lapėnienė Lietuvos radijo laidoje ,,Atrask Lietuvą"

„Sveiki atvykę į senosios baltų genties lopšį“, – tokiais žodžiais pasitinka Nalšios visuomeninio muziejaus padalinio muziejininkė Viktorija Lapėnienė. Rėškutėnų kaimas siekia gilią senovę. Tai liudija Žemaitiškėse, Švenčionių rajone, atrastos buvusios gyvenvietės, siekiančios 4-5 tūkstančius metų. Taigi Reškutėnų teritorija aprėpia ankstyvuosius amžius, kada formavosi baltų gentys ir čia apsigyveno lietuvių gentis. Muziejų Reškutėnuose pradėjo kurti pradinės lietuviškos mokyklos mokytojas Izidorius Kazakevičius 1974 metais. Mokyklai prikausiančiame pastate buvo įrengta pirmoji ekspozicija. Apie šio krašto unikalumą liudija istoriniai paminklai. Žemaitiškės pievoje archeologų rasti radiniai patvirtino visą Lietuvos ikirašytinę istoriją. Pavyzdžiui, Karaliaus Mindaugo laikų gynybinis įtvirtinimas, polinė gyvenvietė, daugiau kaip 400 pilkapių. Penkių kilometrų spindulių du piliakalniai ir du alkai. Reškutėnų muziejuje saugoma daugiau kaip 2000 eksponatų, kurie apima visą Lietuvos istoriją – nuo baltų genčių formavimosi iki Sąjūdžio laikų. Maža to, statomi ir šį laikotarpį liudijantys nauji paminklai, kuriama gyva istorija ateinančioms kartoms. Šiandien muziejui Reškutėnuose šeimininkauja muziejininkė Viktorija Lapėnienė.

 Laidos įrašą galite paklausyti paspaudę šią nuorodą:
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1008454380/atrask_lietuva_2013-11-23_15_03

2013-11-25

Iš Švenčionių vaistažolių fabriko istorijos – fabrikui 130

Lietuvoje iki šiol gyvuoja turtingos vaistažolių vartojimo tradicijos – kaimo gyventojai nusimano apie gydymą žolėmis, tad sunegalavę neskuba pirkti cheminių vaistų. Istoriniai šaltiniai rodo, kad per keletą amžių sukaupta daug žinių apie vaistinguosius augalus ir jų naudojimą. Jau XVII a. Vilniuje veikė specialios vaistažolių krautuvės. Praktinė medicina ėmė sparčiau plėtotis, kai vaistinguosius augalus ėmė tyrinėti ir platinti Vilniaus universiteto botanikos sodo mokslininkai. XVIII a. pr. išleistame kataloge surašyta 1040 augalų, iš jų – 242 vaistiniai. Tad tradicija virto mokslu ir pramonės šaka.

Geobotaniniu požiūriu Lietuvos padėtis ypatinga, nes čia ribojasi rytų-vakarų bei pietų-šiaurės arealai. Nedideliame plote yra daug augalų rūšių, o dėl jūrinio klimato jie nuolat ir gausiai dera. Švenčionių kraštas žymus rūšių įvairove, nes yra rytų Lietuvos aukštumos dalyje. Kalvotas reljefas sąlygoja zoninį augmenijos pasiskirstymą, dirvožemis čia taip pat labai įvairus: nuo sanplovinių molių iki smėlių ir žvirgždų, nuo durpynų iki erozijos paveiktų kalvų. Taigi Švenčionių krašte gausu įvairių vaistažolių, o gyventojai nuo seno jas renka ir naudoja gydymui.

Švenčionių vaistininkas Naumas Taraseiskis pradėjo supirkinėti vaistažoles, gaminti iš jų mišinius bei jais sėkmingai prekiauti vaistinėje. Kadangi prekės turėjo paklausą, 1883 m. šis farmacininkas-verslininkas įsteigė vaistažolių supirkimo ir perdirbimo nedidelę įmonę, kurią pavadino „Fabryka ziol leczniczych Taraseiski i Sinovie“. Užveisė ir vaistažolių auginimo plantaciją. Nederlingos Švenčionių žemės, skurdas vertė gyventojus ieškoti papildomų pragyvenimo šaltinių, todėl jie mielai ėmėsi vaistažolių rinkimo ir auginimo.

Vaistažolių supirkimo punktą Švenčionyse N.Taraseiskis išsiplėtė, įsigijo vaistažolių pjaustymo mašinas. Vaistažolių paruošos kasmet didėjo. Supirktą augalinę medžiagą rūšiuodavo pjaustydavo, maldavo, gamindavo augalinius mišinius – įvairias arbatas.

Atskiruose valsčiuose buvo įsteigti vaistažolių paruošų punktai, didesniuose miestuose – N.Taraseiskio firmos skyriai. Firma buvo išvysčiusi plačią eksportinę veiklą. Dalyvavo tarptautinėse parodose, kur ne kartą pelnė apdovanojimus. 1934 m. N.Taraseiskio ir sūnūs firma išleido kainyną, kuriuo remiantis matome, jog tuo metu buvo gaminama apie 1000 įvairių pavadinimų augalinių preparatų.

Žinomas Kauno botanikos sodo vaistingųjų augalų specialistas prof. K.Grybauskas 1929 m. lankėsi Vilniaus krašte turėdamas tikslą susipažinti  vietoje su vaistingųjų augalų tyrimo ir utilizacijos darbų eiga. Savo straipsnyje   „Iš kelionės į Vilniaus kraštą vaistinių augalų reikalu“ „Farmacijos žiniose“ Kaunas Nr.3 (39) jis rašė: „tame vaistinių augalų (...) darbe yra pasižymėję du asmenys. Būtent, iš farmaceutų kilęs VU prof. J.Mušinksis ir Švenčionių gyventojas p. N.Taraseiskis“. To meto kai kurie užsienio laikraščiai rašė, kad Švenčionys esą pirmaujantys ir aktyviausias vaistingųjų augalų eksportavimo punktas visoje Lenkijoje. K.Grybausko pateiktais duomenimis  vien tik Taraseiskis  eksportuodavęs kasmet žaliavos daugiau kaip už 60 000 dolerių. Remiantis jo pateiktais duomenimis Taraseiskio įmonėje 1929 m. dirbo 40 darbininkų. Darbininkai gaudavo 1,5 zloto atlygį už dieną.

Esant vaistažolių paklausai 1924 m. Švenčionyse įsisteigė kita vaistažolių supirkimo ir perdirbimo įmonė. Jos savininkai buvo R.Abramovičius ir B.Gromovas, todėl firma vadinosi „Abramovicz i Gromov“. Naujoji firma pradėjo konkuruoti su N.Taraseiskio ir greitai iš jos paveržė dalį rinkos. Gromovas buvo lankstus ir gudrus komersantas bei farmacininkas. Abramavičius – tik finansuotojas, fundatorius. Gromovas prekiavo su daugeliu šalių, o asortimento išplėtimui importavo ir tropinių augalų žaliavą.  Žiemos metu Gromovas važinėjo į Užkarpatę  ir ten susitaręs su vietiniais gyventojais supirkinėjo iš jų žaliavą. Tai buvo pelningos prekybinės operacijos. Lietuvoje jis nepalikdavo nei vieno kliento noro nepatenkinęs. 1935 m. sukaupęs pakankamai kapitalo  staiga pakėlė vaistažolių supirkimo kainas vienu grošiu už kilogramą ir didelė dalis  Taraseiskio vaistažolininkų savo produkciją pardavė Gromovui. Nebeturėdamas kitos išeities Taraseiskis pats pasiūlė Gromovui tapti jo dalininku.  1937 m. firmos susijungė. Tačiau Gromovas pasinaudojęs Taraseiskio rekomendacijomis užsienio klientams paveržė ir stambiausius Taraseiskio klientus. Kitais žodžiais tariant privedė Taraseiskį prie visiško bankroto. Abi firmos vaistažoles supirkdavo ne tik Vilniaus apylinkėse. Savo punktus jos turėjo daugelyje Lietuvos vietovių. Švenčionyse perdirbtos vaistažolės buvo siunčiamos į Angliją, Belgiją, Čekoslovakiją, Daniją, Kanadą, JAV, Norvegiją, Prancūziją, Šveicariją ir kt. Išlikę istoriniai šaltiniai teigia, kad firma prekiavo su 30 užsienio valstybių, o metinė produkcija siekė 1500 tonų.

Prasidėjus karui 1939 m.  prekyba vaistažolėmis sutriko.

1940 m. Švenčionių vaistažolių perdirbimo įmonė buvo nacionalizuota ir perduota sovietiniam vaistingųjų augalų fabrikui „Lekratrest“. Tuo metu fabriko materialinę bazę sudarė 4 dideli gamybiniai pastatai, 7 mūriniai žaliavos sandėliai ir 5 mediniai sandėliai, 3 apšildomos džiovyklos. Švenčionis užėmus vokiečiams fabrikas pateko į jų rankas. Archyvinės medžiagos likę nedaug iš to laikmečio, žinoma tik, kad fabrikas tapo prekybinės organizacijos „Sodyba“ Švenčionių skyriumi. „Sodyba“ supirkinėjo labai įvairius produktus:  grybus, uogas, daržoves, linus, kailius, medų, vašką ir kt.  1942 m. visiems „Sodybos“ paruošėjams buvo organizuoti  kvalifikacijos kėlimo kursai. Juose buvo mokoma apie tinkamiausius vaistažolių rinkimo būdus, racionaliausią gamtinių masyvų panaudojimą. 1944 m. liepos mėn. vokiečiai traukdamiesi iš Švenčionių fabriką sudegino. 80 %  visų fabriko pastatų buvo sunaikinta. Vėliau bandyta atstatinėti, bet trūkstant lėšų ir medžiagų fabrikas ilgam buvo užkonservuotas. Žinoma, bandyta dirbti, 1945 m. dirbo du cechai – pjovimo ir džiovinimo. Gamybinis pajėgumas buvo labai mažas, nes ir suremontavus gamybines mašinas ne visada galima buvo jomis dirbti – nebuvo elektros energijos. Nors tiem metam buvo numatyta paruošti 30 tonų produkcijos, bet ir to padaryti nepavyko, nes veikė tik 4 vaistažolių paruošų punktai ir tie visi Švenčionių rajone. Nebuvo paklausos, todėl sunku buvo realizuoti produkciją. Fabriko pajėgumai vis mažėjo, o 1949 m. buvo sudaryta komisija fabriko likvidacijai. Tačiau kai kurių žmonių dėka fabrikas likviduotas nebuvo, o 1950 m. pradžioje cecho teisėmis prijungtas prie Vilniaus farmacijos fabriko „Eska“. Po truputį jo veikla atsigavo. Savarankiška įmone fabrikas tapo 1951 m. pabaigoje.

Iki 1959 m. visos surinktos supjautos vaistažolės buvo sijojamos pradžioje rankiniais sietais, arbatas maišė irgi rankiniu būdu. Toks darbas buvo nenašus. Vėliau imtos taikyti įvairios mašinos palengvinančios darbą ir sutaupančios darbininkų laiką, kilo medžiagų gavybos kiekiai ir darbo našumas.

2000 m. įmonę įsigijo Dmitrijus Buriakas, 2002 m. baigė fabriko rekonstrukciją bei sumontavo naują technologinę įrangą. Dabar įmonės gaminiai turi ne tik didelę paklausą Lietuvoje, bet ir eksportuojami į Pabaltijo, centrinės Europos šalis ir Rusiją.

Šiandien „Švenčionių vaistažolių“ fabrikas – naujausią technologinę ir laboratorinę įrangą turinti vaistažolių perdirbimo įmonė, apdovanota daugybe įvertinimų bei sertifikatų. Aukščiausios kokybės produkciją tiekiama ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Armėnijos, Azerbaidžano, Uzbekistano, Didžiosios Britanijos, Airijos, Prancūzijos, JAV bei Japonijos rinkoms.

Lidos Puzyriovos darbų paroda

Nuo lapkričio 11 iki 22 dienos Nalšios muziejuje veikė vilnos velėjos Lidos Puzyriovos darbų paroda.


2013-11-22

Senojo folkloro ansamblio ,,Dobile" jubiliejinis vakaras - koncertas

Dešimt metų nuo knygos „Adutiškio kraštas“ pasirodymo prabėgo lyg viena akimirka. Knyga jau pati savaime didelė vertybė. Tačiau iš jos ištekėjo upeliukas „Dobile“, kuris nė nemano nusekti ir išdžiūti. Jis čiurlena Švenčionių krašto paruginėmis sutartinėmis, kitomis apeiginėmis giesmėmis tam, kad gaivintų ir pagirdytų nuoširdaus tikrumo, ryšio su praeitimi ištroškusias sielas.
Jau ne kartą spaudoje buvo rašyta apie Nalšios muziejaus senojo folkloro ansamblio „Doibile“ koncertines išvykas. Daugelis švenčioniškių bei rajono svečių patys mus ne kartą girdėjo ir matė. Nuo pirmojo pasirodymo, kuris įvyko Viešojoje bibliotekoje 2003-iųjų metų vasarį, daug vandens nutekėjo. Lyg viena akimirka prabėgo dešimt metų. Daug kur būta, daug koncertuota. Turime išleidę savo ansamblio kompaktinę plokštelę „Giesmės Nalšios žemės“. Ir štai jau minime mūsų ansamblio veiklos dešimtmetį.
Lapkričio 29 dieną Nalšios muziejuje įvyks jubiliejinis folkloro ansamblio „Dobile“ vakaras-koncertas. Jo metu dar kartą prisiminsime pamėgtas, pačias gražiausias savo repertuaro dainas, giedosime sutartines, skambės archajiški dūdmaišio ir lumzdelių garsai, išgirsite ir linksmų pasakojimų.
Jums koncertuos ir seni geri „Dobile“ ansamblio bičiuliai – Ignalinos folkloro ansamblis „Čiulbutė“(vadovė Sigutė Mudinienė).
Renginyje turėsite progos pasiklausyti profesionalių dūdmaišininkų Gvido Kovėros ir Vytauto Linkevičiaus muzikavimo.
Tad maloniai kviečiame jus, mieli švenčioniškiai, prasmingai ir smagiai drauge su mumis praleisti šį priešadventinį penktadienio vakarą. Pažadame – nuobodžiauti neteks.
Renginio pradžia 17 val.

                                                                                                                  Violeta BALČIŪNIENĖ

Prieiga per internetą:   http://svencioniu.krastas.w3.lt/v2/index.php?option=com_content&view=article&id=1877:laukiame-js-brangs-venionikiai-dobile-ansamblio-jubiliejiniame-koncerte&catid=282:2013-m-lapkriio-23-d-etadienis-nr86-1329


2013-11-20

Meno parodoje ,,Aukso vainikas - 2013" - rajono kūrėjų darbai

Lapkričio 4-7 d. Elektrėnų kultūros centre ir viešojoje bibliotekoje vyko IX Vilniaus apskrities konkursinė liaudies meno paroda „Aukso vainikas-2013“. Vilniaus apskrities parodoje buvo eksponuojami 115 liaudies meistrų darbai iš Švenčionių, Vilniaus, Trakų, Ukmergės, Širvintų rajonų bei Elektrėnų ir Vilniaus miestų savivaldybių.
Ši paroda leido apžvelgti ir palyginti tautodailininkų kūrybą, įvertinti ir pagerbti labiausiai nusipelniusius tradicinius kūrėjus ir įrodė, kad vis dar tebeturime daug ryškių individualybių. Greta patyrusių, garsių meistrų, savo darbus eksponavo ir nauji, dar mažai kam žinomi, tačiau daug vilčių teikiantys kūrėjai. Lietuvos liaudies kultūros centro nominacija „Aukso vainikas“ skiriama už liaudies vaizdinę (skulptūrą, tapybą, grafiką, karpinius), taikomąją (tekstilės, keramikos, taikomųjų medžio dirbinių, kalvystės, juvelyrikos ir paprotinius margučių, verbų, sodų dirbinius) dailę bei kryždirbystę (kryžius, stogastulpius, koplytstulpius, koplytėles ir kitus tradicinės formos paminklus).
Šioje parodoje dalyvavo ir mūsų krašto liaudies meistrės: Rasa Breidokienė (juostų pynimas), Janina Pavliukevičienė (šiaudiniai sodai), Lida Puzyriova (vilnos vėlimas), kurioms Švenčionių rajono savivaldybės administracijos kultūros skyriaus vedėja Danutė Vigelienė padėkojo ir palinkėjo: ,,naujų, do gražesnių juostų, sodų i veilokelių. Tebui nuo Jūsų darbų darbelių žmonim kuo daugiau dziaugsmo. E jum visiem – sveikatos...“
Inga KUJALIENĖ
Nalšios muziejaus muziejininkė

Edukacinė istorijos pamoka


Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos Ib klasės mokiniams edukacinė istorijos pamoka Nalšios muziejuje siejama su Lietuvos ir Švenčionių krašto praeitimi. Pagal ugdymo programą mokiniai mokosi Prancūzmetį.
Prancūzmetis Lietuvoje ir Švenčionių krašte, prabėgus 200 metų, yra gerokai primirštas. Jį primena tik keletas pastatų, „prancūzkeliais“, „prancūzkapiais“ vadinamų atmintinų vietų, ąžuolai, po kuriais ilsėjosi didysis karvedys Napoleonas, ir pasakojimai apie paslėptus lobius.
1812 m. Lietuva buvo įtraukta į dviejų tuometinių galingųjų valstybių - Prancūzijos ir Rusijos - karinį konfliktą. Besirutulioję tuometiniai įvykiai gerokai sutrikdė įprastinį gyvenimo ritmą ir gyventojų kasdienius darbus. Dauguma didikų ir bajorų galėjo pasijusti padėties šeimininkais - veikti kaip derėjo laisvojo luomo atstovams: nevaržomai posėdžiauti seimeliuose, laisvai reikšti politines pažiūras, tarnauti lietuviškuose ir prancūzų kariniuose daliniuose. Valstiečiai taip pat puoselėjo viltis, kurias dar labiau stiprino po Lietuvą sklandę gandai, kad Napoleonas suteiks laisvę, kurią gavo Užnemunėje gyvenantys tautiečiai. Karo pradžią Lietuvoje žymėjo per miestus, miestelius ir kaimus skubiu žingsniu žygiuojantys rusų daliniai, kuriems iš paskos sekė Napoleono vadovaujami Didžiosios Armijos kariai. Pastarųjų gausa, prabangi išvaizda ir elgesys, beje, dažnai netinkamas išvaduotojui, labiausiai stebino lietuvius. Nors Lietuvoje didesnių abiejų priešininkų susirėmimų neįvyko, tačiau labai greitai kraštas iš karinių veiksmų zonos tapo svarbiausia Didžiosios Armijos užnugario karine baze. Čia veikė maisto, pašarų, ginklų ir amunicijos sandėliai, karo ligoninės, žygiavo kariniai daliniai. Vietiniams gyventojams vykstantį karą priminė nuolatinės maisto ir pašarų rekvizicijos, nauji mokesčiai karo reikmėms, rekrutų ėmimas į lietuviškąją kariuomenę ir žinios apie kovas Rusijoje. Pirmosiomis karo dienomis Napoleonas Lietuvoje iš vietinių didikų sudarė prancūzų pareigūnų prižiūrimą laikinąją valdžią, mat siekė sustiprinti vietinių gyventojų palankumą, o svarbiausia - užsitikrinti jų visokeriopą materialinę paramą tenkinant Didžiosios Armijos poreikius. Tačiau Lietuvos laikinoji vyriausybės komisija nebuvo visiškai paklusni, kadangi tradicijos ir įpročiai buvo stipresni už įsakymus ir autoritetus. Atlikdama labiau intendantūros tarnybai būdingas funkcijas ši Laikinoji vyriausybė, kaip krašto aukščiausia valdžia, rūpinosi politiniais, teisiniais, švietimo ir religijos klausimais. Ji taip pat stengėsi sugrąžinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais galiojusius įstatymus ir tvarką, o tai reiškė, kad ji gaivino valstybingumo tradicijas ir atstovavo savo visuomenės interesams.
Nedidelis epizodas iš prancūzmečio laikotarpio mokiniams muziejuje nušviečiamas žymiai ryškiau. Faktai patvirtinami eksponatais, atskleidžiančiais to laikmečio dvasią, žmonių didvyriškumą ir siekius.
Nalšios muziejaus darbuotojai veda edukacinius užsiėmimus įvairiomis temomis. Pagal mokinių bendrojo lavinimo ugdymo programas ir yra rengiami užsakomieji edukaciniai kalendorinių švenčių bei kitokio pobūdžio užsiėmimai.
Nadežda SPIRIDONOVIENĖ
Nalšios muziejaus istorikė


Prieiga per internetą: 
<<http://svencioniu.krastas.w3.lt/v2/index.php?option=com_content&view=article&id=1868:edukacin-istorijos-pamoka&catid=281:2013-m-lapkriio-20-d-treiadienis-nr85-1328>>

2013-11-07

Nalšios muziejaus keliaujanti etnomokykla vėl sukvietė gimnazistus



            Kaip jau anksčiau buvo skelbta spaudoje, praėjusiais metais Nalšios muziejaus keliaujanti etnomokykla lankėsi rajono gimnazijose. Edukacinių užsiėmimų tikslas buvo supažindinti gimnazistus su unikaliu lietuvių liaudies folkloro fenomenu – polifoninėmis giesmėmis sutartinėmis, paaiškinti, kodėl jos buvo įtrauktos į UNESCO nematerialiojo paveldo sąvadą. Šį užsiėmimą vedė ir sutartinių atlikimo meno mokė geriausia Lietuvoje šios srities žinovė profesorė Daiva Vyčinienė. Pasigaminti iš gamtinės medžiagos skudučius ir paskudučiuoti instrumentines sutartines išmokome iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedros mokslinės bendradarbės Varsos Liutkutės - Zakarienės. Lazdinių – Adutiškio folkloro ansamblis, vykęs su mumis į edukacinius užsiėmimus, pademonstravo autentišką programą „Parugės”, kurioje skambėjo Švenčionių krašto sutartinės.
            Šiais metais, Kultūros ministerijos finansuoto projekto dėka, mes turėjome galimybę pratęsti ir išplėsti šią išvykstamąją edukacinę veiklą. 2013 metų spalio 28 – 29 dienomis Nalšios muziejaus keliaujanti etnomokykla, jaukiai įsikūrusi Kaltanėnų ugdymo turizmo centro patalpose, vėl svetingai pakvietė Švenčionių Z. Žemaičio, Švenčionėlių Mindaugo gimnazijos ir Pabradės „Ryto” gimnazijos moksleivius, šįkart jau į dviejų dienų etnostovyklą.
Etnostovyklosidėja tokia: sumanyta pagilinti jau pernai įgytas žinias apie sutartines bei praktinius jų atlikimo įgūdžius, taip pat pasimokyti rišti lietuviškus tradicinius sodus bei pasimokyti rinktinių, vytinių, pintinių juostų gamybos meno.  Šalia patyrusių pedagogių – jau minėtų profesorės Daivos Vyčinienės ir Varsos Liutkutės - Zakarienės, į edukacinę veiklą įsijungė dvi puikios mūsų rajono sertifikuotos meistrės - sodų rišėja, respublikinio „Aukso vainiko” laureatė Janina Pavliukevičienė ir juostų pynėja, audėja bei rišėja Rasa Breidokienė.
O atskleisti ryšį tarp sutartinių, sodų ir juostų, pajausti, kad etninė kultūra yra gili, vieninga sistema, mums padėjo mūsų kraštietis etnologas Jonas Vaiškūnas. Jo žodžiais tariant, turime daug tradicinių vertybių, kurias kitos tautos jau prarado, taigi privalome jas suprasti, vertinti ir saugoti.
Dvi dienos prabėgo lyg viena akimirka. Tai buvo turiningas, prasmingas mūsų rajono jaunimo laisvalaikis, kupinas smagių akimirkų, nutviekstų pažinimo džiaugsmo ir laužo liepsnos.
Nuoširdus ačiū puikiems dėstytojams - Daivai Vyčinienei, Varsai Liutkutei – Zakarienei, Jonui Vaiškūnui, Janinai Pavliukevičienei, Rasai Breidokienei, užsiėmimus padėjusių organizuoti gimnazijų administracijai, ir ypač – mokymo dalies vedėjoms Daivai Jasiulionienei, Jūratei Guigienei ir Editai Meškovienei. Dėkojame gimnazistus lydėjusioms pedagogėms Jūratei Vitkauskienei, Editai Rudinskienei, Irmai Asinavičienei, Alfredai Karovackienei.
Atskirą žodį norėčiau tarti apie Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centrą ir jo vadovą Kęstutį Lisauską.  Vykdant etnostovyklos projektą, o šį darbą gerai padaryti tikrai nelengva, - tą patvirtins kiekvienas, kam teko organizuoti panašaus pobūdžio užsiėmimus – nuolat jautėme draugišką petį ir konkrečią pagalbą organizuojant Nalšios muziejaus etnostovyklos darbą. Džiugu, kad neapsiribojama vien patalpų nuoma bei maitinimu,  kad centro darbuotojai su direktoriumi Kęstučiu Lisausku priešakyje – nuolatiniai draugiški, nuoširdūs pagalbininkai, neskaičiuojantys darbo valandų, o visa savo širdimi atsidavę vaikams pedagogai.
Ši muziejaus organizuota etnostovykla – pirmoji, bet tikrai ne paskutinė. Juk laukia dar daug neatskleistų etninės kultūros temų, kurias kvalifikuotai, įdomiai ir patraukliai pateikus, jaunose širdyse, tikiu, įžiebsime meilės kibirkštėlę savo gimtajam Švenčionių kraštui, savo brangiajai Lietuvai.  


V. Balčiūnienė,
Nalšios muziejaus etninės
veiklos skyriaus vedėja









2013-11-06

Lietuvos gynybinio pylimo XII-XIII paminklinis akmuo

Nalšios muziejaus Reškutėnų filialo muziejininkės V. Lapėnienės idėja Spalio 3 d. virto realybe: buvo pastatytas Lietuvos gynybinio pylimo XII-XIII a. paminklinis akmuo.


Prie praeities prisilietus

Ten, kur banguoja Vajuonis, Ignalinos r. , Pavajuonio kaime, Papravalės mišką lyg peiliu padalino karaliaus Mindaugo gynybinė siena, kurios tęstinumą Pakretuonės miške gražiame vingyje, kur susikerta du keliai iš Pipirškės ir Kumšos kaimų, įamžino paminklas, skirtas karaliaus Mindaugo gynybinės sienos atminimui.
Spalio 14-oji - karaliaus Mindaugo vardo diena. Mes, Švenčionėlių Mindaugo gimnazijos IIc klasės mokiniai su klasės vadove Vile Urboniene, lietingą spalio 18-ąją aplankėme šią vietą. Keista, kad praėjus tiek šimtmečių nuo XII-XIII a. išliko gyva atmintis, kuri byloja, kad tų laikų žmonių pasiaukojimas neleido staigiai ir nepastebimai įsiveržti priešui į Nalšios žemę iš šiaurės ir šiaurės rytų pusės.
Didžiuojamės mūsų kraštietės gerbiamos Mokytojos - muziejininkės Viktorijos Lapėnienės entuziazmu, atsidavimu savo kraštui ir jos idėjos palaikytojais, kurie padėjo Mokytojos idėją paversti realybe: Reškutėnų kaimo meistru Valdu Pranskumi, kuris išraižė karaliaus Mindaugo atvaizdą ir verslininku Juozu Kazakevičiumi, kuris padovanojo ir pastatė tokį didžiulį akmeninį paminklą.
Žiūrint į pylimą mums buvo gera, kad gyva mūsų Lietuva.


Dainius Gaidamavičius
Švenčionėlių Mindaugo gimnazijos
IIc klasės mokinys

Švenčionių kraštas. Švenčionių rajono laikraštis.  2013 m. spalio 23 d. trečiadienis Nr. 78 (1321). P. 4


Paminklinis akmuo partizanams

Rugsėjo pabaigoje prie paminklo Lietuvos Tūkstantmečiui, esančio Reškutėnuose buvo pastatytas atminimo akmuo partizanams.

Neįsileiskime užmaršties

Dažnai girdime, kad nepriklausomybės atgavimas atsirado staiga, gimus Lietuvos dainuojančiam Sąjūdžiui. Tačiau Tautos Sąjūdis niekaip negalėjo atsirasti, jam pagrindą paklojo Vasario 16-osios Lietuva, 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija, partizaninio karo aukos, tremtinių nenugalėta dvasia, tautos uola – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“, Kalantos liepsnojanti dvasia... Šiais metais minime Sąjūdžio gimimo 25-metį, jau 20 metų mūsų teritoriją paliko paskutinis okupacinės sovietų kariuomenės karys (1993.VIII.31 23 val. 45 min.). Šiuos įvykius išgyvenusius žmones dar jaudina ir šiandien. Gal todėl buvęs tremtinys Pranciškus Urbonas (gimęs dabar jau išnykusiame Kurmiškės kaime) panoro nors dalelę atminties įamžinti paminkliniame akmenyje. Ir taip trys reškutėniškiai Pranciškus Urbonas, Valdemaras Prunskus ir Bronius Martinkėnas 2013 m. vasarą prie Reškutėnų Tūkstantmečio paminklo pastatė paminklinį akmenį su įrašu: „Lietuvos partizanams atminti 1945 Jodynas Zigmas Nemeika, Antanas Lapėnas, Marijonas Jakštas“. Urbonas Pranciškus šiuos tris vyrus gerai pažinojo, jo pasakojimą dar patvirtino ir Antanas Urbonas. Vyrų prisiminimai liejosi su apgailestavimu, kad juos nuskynė ankstyva mirtis.
Partizanas Antanas Lapėnas, kai 1942 m. pašautas nukrito rusų lėktuvas prie Kretuonų ežero rytinėje pakrantėje, ištraukė variklį, kad galėtų pritaikyti konstruojamam motociklui, bet nesuspėjo. Nors prieš tai, jau su kitais vyrais, pavyko pagauti dviejų arklių vagį Smailucį, kuris ir išdavė garnizono kariams bunkerio buvimo vietą. 2007 m. gegužės 26 d. Jodyno miške buvusiam partizanų bunkeriui pažymėti menininkas J.Jakštas pastatė kryžių.
Dar 2006 m. rudenį buvęs Lietuvos partizanas Albertas Kazakėnas (šiuo metu jau ilsisi Reškutėnų kapinaitėse) pasakojo, kad 1945 m. vasario 8-osios naktį išdavikas atvedė garnizono kariuos prie partizanų bunkerio netoli Jodyno kaimo. Atvirai, nuoširdžiai Albertas pasakojo apie tas baisias nakties kautynes. Baigęs pasakojimą, palietė mano ranką ir žiūrėdamas į akis paprašė: „Nerašykit išdaviko pavardės. Jo vaikai su šeimomis gyvena. Nenoriu jiems priminti tėvo išdavystės“. Jau šiemet, baigiantis vasarai, Pranciškus Urbonas tarsi norėdamas papildyti Alberto prisiminimus, papasakojo apie išdaviką, paminėdamas tik jo pravardę – Smailucis – mat jo nosis buvusi smaila, todėl ir prilipo ši pravardė.
Tą baisią vasario 8-osios naktį ties bunkeriu krito Zigmas Nemeika iš Pašaltupio, Antanas Lapėnas iš Raudonės ir Lietuvos kariuomenės karys, partizanų būrio organizatorius Marijonas Jakštas iš Murmų. Antanas ir Zigmas staigiai krito prie bunkerio, o sužeistas Marijonas dar sugebėjo pasiekti tėvų namus. Mama gydė ir tikėjo, kad sūnus pasveiks. Bet kitą dieną visus aplinkinius kaimus šukavo garnizono kariai, tikėdamiesi surasti išsislapsčiusius partizanus. Užėjo ir į Jakštų sodybą: apžiūrėjo spintas, paloves, iššniukštinėjo visus pakampius, Marijono neaptiko. Leitenantas liepė kariams baigti paieškas. Išeidamas leitenantas pajuto, kaip motina su palengvėjimu atsiduso. Jis staiga sustabdė savo karius ir liepė kratą daryti pakartotinai. Atidžiau apžiūrėję rado papečkėje užsiglaudusį Marijoną. Tuomet motinos akyse durklais mirtinai užbadė sūnų.
Nepaprastai džiaugiuosi, kad buvęs tremtinys, darbštus ūkininkas Pranciškus Urbonas panoro prie Reškutėnų Tūkstantmečio paminklo priderinti paminklinį akmenį minėtiems trims žuvusiems partizanams, kurių auka dėjo pamatus Lietuvos nepriklausomybei atgauti. Ir šiandien P.Urbonas įsitikinęs, kad praeities prisiminimas yra vienintelis būdas kovoti su pragaištingu laiku ir užmarštimi.
Viktorija LAPĖNIENĖ
  

Renginys okupacijos ir genocido dienai paminėti

2013 m. Birželio 15 d. Reškutėnuose pažymėti vyko Nalšios muziejaus Reškutėnų filialo muziejininkės V. Lapėnienės organizuotas renginys okupacijos ir genocido dienai paminėti.
10 val. svečiai apsilankė Jukiškės k. Švenčionių raj. ir prisiminė Lietuvos sunkų ir sudėtingą kelią į laisvę.
12val. vyko Šv. Mišios Reškutėnų bažnyčioje.
Po Šv. Mišių visi ėjo prie Reškutėnų Tūkstantmečio paminklo prisiminti Gedulo, Vilties, Okupacijos, Genocido ir Sąjūdžio dienas. 

,,NERAŠYKIT MANO VARDO ŽMONĖS, PARAŠYKIT ŽODĮ   L I E T U V A" Tai Jono Strelkūno posmas, kuris buvo rastas susideginusio ROMO KALANTOS švarko kišenėje.

Žmogus negali gyventi be istorijos, nemąstydamas apie ją, nebandydamas jos paaiškinti ir pritaikyti savajam gyvasties tikėjimui...Žmogus iš esmės yra istorija. Žmogus yra sudėtas iš atsiminimų apie savo nugyventą laiką, iš minčių ir svajonių apie ateitį. Tai yra esmė. Žmogų galima įvardyti kaip istorijos tikslą.
Justinas Marcinkevičius

 ...Prieš Katedros, kėlę pirmąsias trispalves, meldęsi, darniai ir skardžiai dainavę laisvę ar sustoję į Baltijos kelią, sausio nakčia puolę po tankais. Jau nebegalėjome kitaip dėl anos staiga išsiveržusios šventos giminystės, kuri buvo laisvės dvasia ir nešė mus laisvėn. Ji drebino imperiją ir vertė niekais pavergėjų galybę. Istorija žino, kas atsitinka, kai tampama vienu kūnu ir viena siela, kad maži, kad silpni, kad plikomis rankomis prieš ugnį ir kalaviją.
Julius Sasnauskas