2013-11-06


Paminklinis akmuo partizanams

Rugsėjo pabaigoje prie paminklo Lietuvos Tūkstantmečiui, esančio Reškutėnuose buvo pastatytas atminimo akmuo partizanams.

Neįsileiskime užmaršties

Dažnai girdime, kad nepriklausomybės atgavimas atsirado staiga, gimus Lietuvos dainuojančiam Sąjūdžiui. Tačiau Tautos Sąjūdis niekaip negalėjo atsirasti, jam pagrindą paklojo Vasario 16-osios Lietuva, 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija, partizaninio karo aukos, tremtinių nenugalėta dvasia, tautos uola – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“, Kalantos liepsnojanti dvasia... Šiais metais minime Sąjūdžio gimimo 25-metį, jau 20 metų mūsų teritoriją paliko paskutinis okupacinės sovietų kariuomenės karys (1993.VIII.31 23 val. 45 min.). Šiuos įvykius išgyvenusius žmones dar jaudina ir šiandien. Gal todėl buvęs tremtinys Pranciškus Urbonas (gimęs dabar jau išnykusiame Kurmiškės kaime) panoro nors dalelę atminties įamžinti paminkliniame akmenyje. Ir taip trys reškutėniškiai Pranciškus Urbonas, Valdemaras Prunskus ir Bronius Martinkėnas 2013 m. vasarą prie Reškutėnų Tūkstantmečio paminklo pastatė paminklinį akmenį su įrašu: „Lietuvos partizanams atminti 1945 Jodynas Zigmas Nemeika, Antanas Lapėnas, Marijonas Jakštas“. Urbonas Pranciškus šiuos tris vyrus gerai pažinojo, jo pasakojimą dar patvirtino ir Antanas Urbonas. Vyrų prisiminimai liejosi su apgailestavimu, kad juos nuskynė ankstyva mirtis.
Partizanas Antanas Lapėnas, kai 1942 m. pašautas nukrito rusų lėktuvas prie Kretuonų ežero rytinėje pakrantėje, ištraukė variklį, kad galėtų pritaikyti konstruojamam motociklui, bet nesuspėjo. Nors prieš tai, jau su kitais vyrais, pavyko pagauti dviejų arklių vagį Smailucį, kuris ir išdavė garnizono kariams bunkerio buvimo vietą. 2007 m. gegužės 26 d. Jodyno miške buvusiam partizanų bunkeriui pažymėti menininkas J.Jakštas pastatė kryžių.
Dar 2006 m. rudenį buvęs Lietuvos partizanas Albertas Kazakėnas (šiuo metu jau ilsisi Reškutėnų kapinaitėse) pasakojo, kad 1945 m. vasario 8-osios naktį išdavikas atvedė garnizono kariuos prie partizanų bunkerio netoli Jodyno kaimo. Atvirai, nuoširdžiai Albertas pasakojo apie tas baisias nakties kautynes. Baigęs pasakojimą, palietė mano ranką ir žiūrėdamas į akis paprašė: „Nerašykit išdaviko pavardės. Jo vaikai su šeimomis gyvena. Nenoriu jiems priminti tėvo išdavystės“. Jau šiemet, baigiantis vasarai, Pranciškus Urbonas tarsi norėdamas papildyti Alberto prisiminimus, papasakojo apie išdaviką, paminėdamas tik jo pravardę – Smailucis – mat jo nosis buvusi smaila, todėl ir prilipo ši pravardė.
Tą baisią vasario 8-osios naktį ties bunkeriu krito Zigmas Nemeika iš Pašaltupio, Antanas Lapėnas iš Raudonės ir Lietuvos kariuomenės karys, partizanų būrio organizatorius Marijonas Jakštas iš Murmų. Antanas ir Zigmas staigiai krito prie bunkerio, o sužeistas Marijonas dar sugebėjo pasiekti tėvų namus. Mama gydė ir tikėjo, kad sūnus pasveiks. Bet kitą dieną visus aplinkinius kaimus šukavo garnizono kariai, tikėdamiesi surasti išsislapsčiusius partizanus. Užėjo ir į Jakštų sodybą: apžiūrėjo spintas, paloves, iššniukštinėjo visus pakampius, Marijono neaptiko. Leitenantas liepė kariams baigti paieškas. Išeidamas leitenantas pajuto, kaip motina su palengvėjimu atsiduso. Jis staiga sustabdė savo karius ir liepė kratą daryti pakartotinai. Atidžiau apžiūrėję rado papečkėje užsiglaudusį Marijoną. Tuomet motinos akyse durklais mirtinai užbadė sūnų.
Nepaprastai džiaugiuosi, kad buvęs tremtinys, darbštus ūkininkas Pranciškus Urbonas panoro prie Reškutėnų Tūkstantmečio paminklo priderinti paminklinį akmenį minėtiems trims žuvusiems partizanams, kurių auka dėjo pamatus Lietuvos nepriklausomybei atgauti. Ir šiandien P.Urbonas įsitikinęs, kad praeities prisiminimas yra vienintelis būdas kovoti su pragaištingu laiku ir užmarštimi.
Viktorija LAPĖNIENĖ
  

0 Komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Užsisakykite Rašyti komentarus [Atom]

Nuorodos į šį pranešimą:

Sukurti nuorodą

<< Pradinis puslapis