2013-11-25

Iš Švenčionių vaistažolių fabriko istorijos – fabrikui 130

Lietuvoje iki šiol gyvuoja turtingos vaistažolių vartojimo tradicijos – kaimo gyventojai nusimano apie gydymą žolėmis, tad sunegalavę neskuba pirkti cheminių vaistų. Istoriniai šaltiniai rodo, kad per keletą amžių sukaupta daug žinių apie vaistinguosius augalus ir jų naudojimą. Jau XVII a. Vilniuje veikė specialios vaistažolių krautuvės. Praktinė medicina ėmė sparčiau plėtotis, kai vaistinguosius augalus ėmė tyrinėti ir platinti Vilniaus universiteto botanikos sodo mokslininkai. XVIII a. pr. išleistame kataloge surašyta 1040 augalų, iš jų – 242 vaistiniai. Tad tradicija virto mokslu ir pramonės šaka.

Geobotaniniu požiūriu Lietuvos padėtis ypatinga, nes čia ribojasi rytų-vakarų bei pietų-šiaurės arealai. Nedideliame plote yra daug augalų rūšių, o dėl jūrinio klimato jie nuolat ir gausiai dera. Švenčionių kraštas žymus rūšių įvairove, nes yra rytų Lietuvos aukštumos dalyje. Kalvotas reljefas sąlygoja zoninį augmenijos pasiskirstymą, dirvožemis čia taip pat labai įvairus: nuo sanplovinių molių iki smėlių ir žvirgždų, nuo durpynų iki erozijos paveiktų kalvų. Taigi Švenčionių krašte gausu įvairių vaistažolių, o gyventojai nuo seno jas renka ir naudoja gydymui.

Švenčionių vaistininkas Naumas Taraseiskis pradėjo supirkinėti vaistažoles, gaminti iš jų mišinius bei jais sėkmingai prekiauti vaistinėje. Kadangi prekės turėjo paklausą, 1883 m. šis farmacininkas-verslininkas įsteigė vaistažolių supirkimo ir perdirbimo nedidelę įmonę, kurią pavadino „Fabryka ziol leczniczych Taraseiski i Sinovie“. Užveisė ir vaistažolių auginimo plantaciją. Nederlingos Švenčionių žemės, skurdas vertė gyventojus ieškoti papildomų pragyvenimo šaltinių, todėl jie mielai ėmėsi vaistažolių rinkimo ir auginimo.

Vaistažolių supirkimo punktą Švenčionyse N.Taraseiskis išsiplėtė, įsigijo vaistažolių pjaustymo mašinas. Vaistažolių paruošos kasmet didėjo. Supirktą augalinę medžiagą rūšiuodavo pjaustydavo, maldavo, gamindavo augalinius mišinius – įvairias arbatas.

Atskiruose valsčiuose buvo įsteigti vaistažolių paruošų punktai, didesniuose miestuose – N.Taraseiskio firmos skyriai. Firma buvo išvysčiusi plačią eksportinę veiklą. Dalyvavo tarptautinėse parodose, kur ne kartą pelnė apdovanojimus. 1934 m. N.Taraseiskio ir sūnūs firma išleido kainyną, kuriuo remiantis matome, jog tuo metu buvo gaminama apie 1000 įvairių pavadinimų augalinių preparatų.

Žinomas Kauno botanikos sodo vaistingųjų augalų specialistas prof. K.Grybauskas 1929 m. lankėsi Vilniaus krašte turėdamas tikslą susipažinti  vietoje su vaistingųjų augalų tyrimo ir utilizacijos darbų eiga. Savo straipsnyje   „Iš kelionės į Vilniaus kraštą vaistinių augalų reikalu“ „Farmacijos žiniose“ Kaunas Nr.3 (39) jis rašė: „tame vaistinių augalų (...) darbe yra pasižymėję du asmenys. Būtent, iš farmaceutų kilęs VU prof. J.Mušinksis ir Švenčionių gyventojas p. N.Taraseiskis“. To meto kai kurie užsienio laikraščiai rašė, kad Švenčionys esą pirmaujantys ir aktyviausias vaistingųjų augalų eksportavimo punktas visoje Lenkijoje. K.Grybausko pateiktais duomenimis  vien tik Taraseiskis  eksportuodavęs kasmet žaliavos daugiau kaip už 60 000 dolerių. Remiantis jo pateiktais duomenimis Taraseiskio įmonėje 1929 m. dirbo 40 darbininkų. Darbininkai gaudavo 1,5 zloto atlygį už dieną.

Esant vaistažolių paklausai 1924 m. Švenčionyse įsisteigė kita vaistažolių supirkimo ir perdirbimo įmonė. Jos savininkai buvo R.Abramovičius ir B.Gromovas, todėl firma vadinosi „Abramovicz i Gromov“. Naujoji firma pradėjo konkuruoti su N.Taraseiskio ir greitai iš jos paveržė dalį rinkos. Gromovas buvo lankstus ir gudrus komersantas bei farmacininkas. Abramavičius – tik finansuotojas, fundatorius. Gromovas prekiavo su daugeliu šalių, o asortimento išplėtimui importavo ir tropinių augalų žaliavą.  Žiemos metu Gromovas važinėjo į Užkarpatę  ir ten susitaręs su vietiniais gyventojais supirkinėjo iš jų žaliavą. Tai buvo pelningos prekybinės operacijos. Lietuvoje jis nepalikdavo nei vieno kliento noro nepatenkinęs. 1935 m. sukaupęs pakankamai kapitalo  staiga pakėlė vaistažolių supirkimo kainas vienu grošiu už kilogramą ir didelė dalis  Taraseiskio vaistažolininkų savo produkciją pardavė Gromovui. Nebeturėdamas kitos išeities Taraseiskis pats pasiūlė Gromovui tapti jo dalininku.  1937 m. firmos susijungė. Tačiau Gromovas pasinaudojęs Taraseiskio rekomendacijomis užsienio klientams paveržė ir stambiausius Taraseiskio klientus. Kitais žodžiais tariant privedė Taraseiskį prie visiško bankroto. Abi firmos vaistažoles supirkdavo ne tik Vilniaus apylinkėse. Savo punktus jos turėjo daugelyje Lietuvos vietovių. Švenčionyse perdirbtos vaistažolės buvo siunčiamos į Angliją, Belgiją, Čekoslovakiją, Daniją, Kanadą, JAV, Norvegiją, Prancūziją, Šveicariją ir kt. Išlikę istoriniai šaltiniai teigia, kad firma prekiavo su 30 užsienio valstybių, o metinė produkcija siekė 1500 tonų.

Prasidėjus karui 1939 m.  prekyba vaistažolėmis sutriko.

1940 m. Švenčionių vaistažolių perdirbimo įmonė buvo nacionalizuota ir perduota sovietiniam vaistingųjų augalų fabrikui „Lekratrest“. Tuo metu fabriko materialinę bazę sudarė 4 dideli gamybiniai pastatai, 7 mūriniai žaliavos sandėliai ir 5 mediniai sandėliai, 3 apšildomos džiovyklos. Švenčionis užėmus vokiečiams fabrikas pateko į jų rankas. Archyvinės medžiagos likę nedaug iš to laikmečio, žinoma tik, kad fabrikas tapo prekybinės organizacijos „Sodyba“ Švenčionių skyriumi. „Sodyba“ supirkinėjo labai įvairius produktus:  grybus, uogas, daržoves, linus, kailius, medų, vašką ir kt.  1942 m. visiems „Sodybos“ paruošėjams buvo organizuoti  kvalifikacijos kėlimo kursai. Juose buvo mokoma apie tinkamiausius vaistažolių rinkimo būdus, racionaliausią gamtinių masyvų panaudojimą. 1944 m. liepos mėn. vokiečiai traukdamiesi iš Švenčionių fabriką sudegino. 80 %  visų fabriko pastatų buvo sunaikinta. Vėliau bandyta atstatinėti, bet trūkstant lėšų ir medžiagų fabrikas ilgam buvo užkonservuotas. Žinoma, bandyta dirbti, 1945 m. dirbo du cechai – pjovimo ir džiovinimo. Gamybinis pajėgumas buvo labai mažas, nes ir suremontavus gamybines mašinas ne visada galima buvo jomis dirbti – nebuvo elektros energijos. Nors tiem metam buvo numatyta paruošti 30 tonų produkcijos, bet ir to padaryti nepavyko, nes veikė tik 4 vaistažolių paruošų punktai ir tie visi Švenčionių rajone. Nebuvo paklausos, todėl sunku buvo realizuoti produkciją. Fabriko pajėgumai vis mažėjo, o 1949 m. buvo sudaryta komisija fabriko likvidacijai. Tačiau kai kurių žmonių dėka fabrikas likviduotas nebuvo, o 1950 m. pradžioje cecho teisėmis prijungtas prie Vilniaus farmacijos fabriko „Eska“. Po truputį jo veikla atsigavo. Savarankiška įmone fabrikas tapo 1951 m. pabaigoje.

Iki 1959 m. visos surinktos supjautos vaistažolės buvo sijojamos pradžioje rankiniais sietais, arbatas maišė irgi rankiniu būdu. Toks darbas buvo nenašus. Vėliau imtos taikyti įvairios mašinos palengvinančios darbą ir sutaupančios darbininkų laiką, kilo medžiagų gavybos kiekiai ir darbo našumas.

2000 m. įmonę įsigijo Dmitrijus Buriakas, 2002 m. baigė fabriko rekonstrukciją bei sumontavo naują technologinę įrangą. Dabar įmonės gaminiai turi ne tik didelę paklausą Lietuvoje, bet ir eksportuojami į Pabaltijo, centrinės Europos šalis ir Rusiją.

Šiandien „Švenčionių vaistažolių“ fabrikas – naujausią technologinę ir laboratorinę įrangą turinti vaistažolių perdirbimo įmonė, apdovanota daugybe įvertinimų bei sertifikatų. Aukščiausios kokybės produkciją tiekiama ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Armėnijos, Azerbaidžano, Uzbekistano, Didžiosios Britanijos, Airijos, Prancūzijos, JAV bei Japonijos rinkoms.

0 Komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

Užsisakykite Rašyti komentarus [Atom]

Nuorodos į šį pranešimą:

Sukurti nuorodą

<< Pradinis puslapis