I-ojo pasaulinio karo inžineriniai įtvirtinimai Adutiškio apylinkėse

Nuo I-ojo pasaulinio karo (1914-1918 m.) pabaigos praėjo daugiau nei 100 metų. Istorikų darbuose jis nugrimzdo užmarštin, mūsų sąmonėje nekelia tokių skaudžių prisiminimų ar besitęsiančių geopolitinių padarinių kaip II-asis pasaulinis karas, todėl galime pažvelgti į I-ojo pasaulinio karo palikimą iš kultūros paveldo perspektyvos. Fortifikaciniai įtvirtinimai tai išskirtiniai kraštovaizdžio elementai traukiantys akį ir verčiantys mūsų mintis keliauti į praeitį bei įsivaizduoti kadaise buvusius įvykius. Taip jau lemta, kad būdami kultūriniame ir geopolitiniame kontakte tarp rytų ir vakarų šimtmečiais išgyvenome karus ir konfliktus, kurių kiekvienas paliko savo pėdsakus. Bėgant laikui praeities įvykiai grimzta užmarštin, bet išlieka anuomet sukurti statiniai kurie žadina mumyse susidomėjimą, žingeidumą, žavesį. Lietuvoje kaip nekilnojamas kultūros paveldas saugomi įvairūs gynybiniai įtvirtinimai nuo ankstyvų bronzos amžiaus piliakalniu iki II pasaulinio karo priešlėktuvinės gynybos baterijų (Klaipėdos m.). I pasaulinio karo įtvirtinimai tik pamažu susilaukia paminklosaugininkų dėmesio, nors viešojoje erdvėje jais labai domisi tiek šiaurės rytų Lietuvos krašto lankytojai tiek karų istorijos mėgėjai.

1915 m. balandžio 27 d. prasidėjo Vokietijos Imperijos kariuomenės puolimas iš Prūsijos, gilyn į Lietuvą. Iki 1915 m. rugsėjo mėnesio pabaigos buvo užimta beveik visa Lietuvos teritorija, pasiekta Dauguvos up. (Latvija) – Zarasų (Lietuva)– Vidžių (Baltarusija) – Adutiškio (Lietuva) – Naručio ež. (Baltarusija) linija. Šioje vietoje frontas nusistovėjo iki karo pabaigos 1918 m. Lietuvos pusėje įsitvirtino Vokietijos Imperijos kariuomenė. Per tris pozicinio karo kovų metus sukurtas įstabus fortifikacinis ruožas su įvairiomis inžinerinėmis užtvaromis – grioviais, pylimais, apkasais, betoniniais bunkeriais, aprūpinimui nutiestas siaurasis geležinkelis. Fortifikuota buvusio fronto linija išlikusi trijuose Lietuvos rajonuose – Zarasų tarp Latvijos sienos ir Drūkšių ežero, Ignalinos ir Švenčionių rajonuose nuo Tverečiaus link Adutiškio.

Šie inžineriniai įtvirtinimai išlikę iki šiol, išdėstyti pakelėse, laukuose ir miškuose, atrodo egzotiškai ir traukia keliautojų dėmesį. Tačiau sisteminė šių objektų apskaita niekada nebuvo atliekama, nėra planų, žemėlapių, aprašų, neaišku kaip juos aplankyti, kokos jų funkcinės paskirtys, ar tai slėptuvės ar amunicijos sandėliai ar ugnies taškai. Įtvirtinimai plėšiami ir kasinėjami „lobių ieškotojų“.

Švenčionių Nalšios muziejus ėmėsi iniciatyvos pradėti Švenčionių rajone, Adutiškio apylinkėse esančio I-ojo pasaulinio karo istorijos paveldo objektų apskaitos ir pirminių duomenų surinkimo, saugojimo – lokalizavimo pasitelkiant kartografiją, istoriografiją, pasakojimus ir vizualinius žvalgymus, apmatavimo, aprašymo, fotografavimo.

Lauko tyrimų metu inventorizuoti 39 betoniniai bunkeriai, išsidėstę į vakarus nuo Kamojos upės dviem - trim ruožais. Kamojos upė buvo ties kovojančių pusių kontakto linija į rytus nuo jos įsitvirtino Rusijos Imperijos kariuomenė. Viso išskirti 6 bunkerių tipai. Betoninės fortifikacijos tradicijos ir reglamentai tuo metu dar nebuvo nusistovėję, todėl bunkerių dydžiai, išplanavimas ir forma varijuoja.

Rečiausi yra gyvenamieji bunkeriai vadavietės, aptiktas tik vienas toks betoninis bunkeris, pastatytas toliau nuo fronto linijos, ties Subatiškės kaimu. Jis primena betoninį namą, stačiakampis su plačiomis angomis langams ir durims orientuotomis į pietinę pusę, šoniniu išėjimu, storomis sienomis ir betoniniu stogu, viduje didelės erdvės skirtos posėdžiavimui, mažesnės gyvenamosios. Analogai žinomas tik iš Verdeno ir Camp Marguerre (Prancūzija).

Labai reti yra artilerijos bunkeriai, kurie taip pat įrengti toliau nuo fronto linijos. Aptiktos tik dvi įtvirtintos artilerijos aikštelės laukuose ties Kavaltiškės kaimu. Šių bunkerių pagrindinis požymis – jie neturi stogo, o sienos pastatytos flanguojant. Įdomu pastebėti, kad šie bunkeriai buvo apgyvendinti vietos gyventojų, įrengiant stogus ir gyvenamąsias patalpas. Tačiau bėgant laikui gyventojų statiniai sunyko, o storas bunkerių betonas vėl apsinuogino.

Gausiausią bunkerių dalį sudaro oro pavojaus ar apšaudymo slėptuvės (vok. luftschutzbunker). Jie yra charakteringo nupjauto cilindro formos, pusapvaliu betoniniu stogu. Šių bunkerių klojiniams naudotas XX a. pradžioje plačiai išpopuliarėjęs gofruotas metalas, kuris kartais išlikęs vidinėje bunkerių pusėje. Išorė taip pat yra dažnai gofruota, tai išskirtinis I-ojo pasaulinio karo bunkerių betonavimo bruožas. Šių bunkerių priekinė siena yra atvira, orientuota į užnugarį, galinėje tik stebėjimo langelis. Bunkeriai išdėstyti greta buvusio siaurojo geležinkelio, pakelėse, skirti greitai karių ir įrangos apsaugai apšaudymo metu. Šis bunkerių tipas dažniausia sutinkamas ir buvusiame vakarų fronte, šiaurės Prancūzijoje, naudotas ne tik Vokietijos Imperijos kariuomenės, bet ir sąjungininkų pajėgų.

Panašūs į apšaudymo slėptuves yra įrangos ir amunicijos sandėliai. Tik jų išskirtinis bruožas – kvadratinis planas, labai storas betoninis stogas, didelės įėjimo angos, nėra stebėjimo langų, tik maži ventiliacijos kanalai. Šie bunkeriai statyti greta apkasų linijų ir įgilintų amunicijos saugojimo aikštelių atitvertų žemių brustverais. Dabar jie pasislėpę Antanų apylinkės miškuose. Prie šio tipo bunkerių priskirtina ir keletas dvigubos arkos bunkerių, kurių patalpos stebėtinai mažos, matyt, skirtos specializuotai įrangai.

Antanų miškuose, netoliese Kamojos upės išsiraizgiusiuose apkasuose, aptikta pavienių nedidelių betoninių blindažų, jie kvadratinio plano apie 4,2x4,2 m dydžio. Blindažai integruoti į apkasus, turi tik siaurus įėjimus ir išėjimus išilgai apkasui. Naudoti karių apkasuose, pasislėpti per artilerijos apšaudymą.

Gan reti bunkeriai yra ilgalaikės ugnies pozicijos. Išskirtinis šių bunkerių bruožas tai ambrazūros - šaudymo angos. Du nedideli kvadratinio plano bunkeriai skirti kulkosvaidininkams aptikti ties Antanų miške esančio kelio sankryža. Vienas didesnis aptiktas arčiau kontakto linijos, ties Mociškės kaimu, šaudymo anga orientuota į rytuose esantį Kamojos slėnį.

Vizualiai įspūdingiausi yra didelį įgūlos bunkeriai, jie atitraukti toliau nuo kontakto linijos, pailgo stačiakampio plano, pusapvaliu stogu, erdviu vidumi. Tai karių ar karininkų gyvenamosios vietos, kareivinės. Įdomu, kad iš šoninių ir galinės sienos šie bunkeriai turi šaudymo angas, prasiveržus priešui galėjo būti naudojami kaip ilgalaikės ugnies pozicijos. Analogiški įgulos bunkeriai statyti ir Verdeno apylinkėse (Prancūzija).

Pasibaigus karui, arčiau sodybų buvę bunkeriai naudoti gyventojų kaip gyvenamosios ar ūkinės paskirties pastatai, sandėliai. Prie kai kurių bunkerių pribetonuotos ar primūrytos angos langams ir durims, nuo kitų nuardyti priekinės sienos betoniniai blokeliai, kurie naudoti sodybų gyvenamųjų namų pamatams įrengti. Lenkų okupacijos metais bunkeriai buvo apskaitomi, ant kai kurių išlikę lenkiški užrašai „išrinkinėti uždrausta“. Šiuo metu karo mūrai apaugę samanomis ir žaluma susilieja su miško ir laukų kraštovaizdžiu.

Adutiškio apylinkėse esantys bunkeriai inventorizuoti Nalšios muziejaus vykdomo projekto „I pasaulinio karo inžineriniai įtvirtinimai – kultūros paveldo virsmas“ rėmuose. 

Projektas finansuotas Lietuvos kultūros tarybos ir Švenčionių rajono savivaldybės.

Informacijos šaltinis: Nalšios muziejus

"Bėlio ežero salos gyvenvietė - unikalus kultūros paveldo eksponavimo perspektyva"

Nalšios muziejus įgyvendino projektą "Bėlio ežero salos gyvenvietė - unikalus kultūros paveldo eksponavimo perspektyva".

Dalinamės viešos paskaitos, vykusios gruodžio 8 d. 17 val.  vizualine medžiaga

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Švenčionių rajono savivaldybė

Ar iškils bronzos amžiaus gyvenvietė Lietuvos ežere ?

 Švenčionių „Nalšios muziejus“ šiemet vykdė išskirtinį projektą: „Bėlio ežero salos gyvenvietė – unikalaus kultūros paveldo eksponavimo perspektyva“. Įstabaus smaragdinio vandens Bėlio ežere (Švenčionių r.) kadaise įsikūrusioje gyvenvietėje, saloje ir po vandeniu, atlikti archeologiniai tyrimai. Tyrimų tikslas –senovės gyvenvietės planigrafinės struktūros nustatymas nedestruktyviais geofiziniais ir archeologiniais metodais, rekonstrukcijos ir galimos lauko ekspozicijos modeliavimas.

Kasinėjimu metu surinkta informacija, aptikti radiniai ir atidengtos struktūros leidžia mums pažvelgti į nedidelės bendruomenės gyvenimą prieš 2500 metų. Saloje stovėjo iki 8 pastatų išdėstytu perimetru, pastatai apie 30 kvadratinių metrų dydžio, viduryje ruseno akmenimis apdėta centrinė laužavietė. Pastatų apsuptoje erdvėje virė gyvenimas, virš durpingo salos pagrindo susiformavęs intensyvus kultūrinis sluoksnis, kuriame gausiai rasta brūkšniuotosios keramikos, vienoje vietoje aptikti net trys akmeniniai kirviai. Aplinkoje gausu virtuvės atliekų - gyvūnų kaulų. Nustatyta, kad valgytos avys ir ožkos, arkliai, šernai, stirnos, bebrai, žuvys. Grunte įminta sorų, judrų, kviečių ir miežių, lazdyno riešutų kevaliukų. Visi akmenys virš durpės – atnešti žmogaus, kitaip jie ten negalėjo patekti, dauguma jų su darbo žymėmis – tai trintuvės, galąstuvai, muštukai, granito ir titnago nuoskalos, smiltainio ir bazalto ruošiniai įrankiams. Lietuvos bronzos amžius įstabus tuo, kad šalia labai retų metalinių įrankių gausiai naudoti akmeniniai.

Centrinėje laužavietėje rastas geležinis lazdelinis smeigtukas, o vandenyje tarp polių įkritęs geležinis pjautuvėlis. Tai vieni ankstyviausiu geležies radinių Lietuvoje, radioaktyviosios anglies C14 metodu datuoti VI a. pr. Kr. Saloje aptikta atplukdyto molio ir smulkinto granito – medžiagų skirtų gaminti puodams.

Sala nuo kranto nutolusi apie 200 metrų į ją buvo įmanoma papulti tik vandens transportu – luotais arba plaustais, vandeniu gabenti teko visas statybines ir gamybines medžiagas, gyvulius ir grūdus. Sala labai gerai įtvirtinta – apsupta keliomis eilėmis statmenų beržinių ir pušinių polių, kurie turėjo formuoti palisadinių įtvirtinimų žiedą.

Panaši gyvenvietė žinoma Luokesų ežere esančiame Molėtų rajone, analogų taip pat rastume Mozūrų ežerų regione, Šveicarijos Alpių ežeruose, Airijoje ir Škotijoje. Tai labai įdomūs ir atraktyvūs kultūros paveldo objektai, keliantys susižavėjimą, žingeidumą. Gyvenviečių lauko rekonstrukcijos ir ekspozicijos generuoja didelius lankytojų srautus. Artimiausia gyvenvietė ežere rekonstruota Latvijoje Araišiuose yra vėlyvesnė, Šveicarijos Konstancos ežere ar Šiaurės Makedonijos rekonstruotos akmens amžiaus gyvenvietės, tuo tarpu Airijos ir Škotijos rekonstruoti kranogai yra vienalaikiai Bėlio ežero salos gyvenvietei. Tikimės, kad tyrimu metu surinkti duomenys motyvuos Švenčionių rajono valdžią diskusijoms apie galimą unikalų lauko ekspozicijos įrengimą ir kultūrinio turizmo traukos sukūrimą.

Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Švenčionių rajono savivaldybė