Kovo 16-oji
knygnešio diena
Jurgis Bielinis -
knygnešys, rašytojas, publicistas.
J.
Bielinis gimė 1846 m. kovo mėn. 16 d. Purviškės vienkiemyje, Suostų parapijoje
Biržų apskrityje. Kilęs iš valstiečių. Šiauliuose ir Mintaujoje (dabar -
Jelgava) pasimokęs privačiai, Rygoje 1872 baigė pradžios mokyklą. Gyveno
tėviškėje. Draudžiamąją lietuvišką spaudą gabenti pradėjo 1873m. Buvo vysk. M.
Valančiaus talkininkas.
J.
Bielinis mokėjo vokiečių, latvių, lenkų ir rusų kalbas. Rygoje jis mokėsi
vokiečių liaudies mokykloje būdamas jau daugiau kaip 20 metų, vedė antrą žmoną
Oną Brazauskaitę ir pradėjo ūkininkauti. Pirmą kartą, būdamas 18 metų, J. Bielinis vedė 4 metais
jaunesnę mergaitę Sakytę, bet ji po metų mirė. Likęs našlys, griebėsi mokslo,
svajojo tapti kunigu. Tuo tikslu buvo susirinkęs pinigų ir nuvyko į Kauno
kunigų seminariją. Kaune jį apvogė. Neturėdamas pinigų savo planų nebegalėjo
įgyvendinti. Tuo metu susipažino su vyskupu Motiejumi Valančiumi. Vyskupas,
matyt, apie jį buvo girdėjęs, tad patikėjo jam 2 ar 3 tūkstančius rublių ir
paprašė, kad šis juos nuneštų į Tilžę kunigui Zabermanui atlyginti už ten
spausdinamas lietuviškas knygas.
Kažkokiu
būdu J. Bielinis, nuklydęs į Paparčius (Žaslių parapija), sužinojo, kad vietos
katalikų vienuolynas atiduotas provoslavams. Jis tuo reikalu iškėlė bylą. Byla
pasiekė aukščiausią instanciją - senatą. Byla atkreipė vyriausybės dėmesį -
palaikyta bruzdėjimo požymiu. Rodos, iš senato buvo išsiųstas raštas Vilniaus
gubernatoriui skubiai ištardyti ir suimti iniciatorius. J. Bielinis tuo metu
kaip tik buvo Žasliuose. Jis nakvojo pas žydą smuklininką, kuris J. Bielinį
įspėjo: „Žmogau, slėpkis! Aš atsimenu lenkmetį ir žinau, kad jie tavęs
nepagailės”.
J.
Bieliniui pasisekė pasprukti. Neradusi jo Žasliuose, policija 1890 m. vieną
balandžio sekmadienį, po Velykų, padarė jo namuose kratą. Nuo to laiko J. Bielinį
valdžia vis sekė, stebėjo namus, manydami jį sučiupti su gabenamomis ir
platinamomis draudžiamomis knygomis. Skundai iš vietos gyventojų ir kaimynų
taip dažnai eidavo. Daugelis žmonių kaime buvo tamsūs. Kai kuriems kaimynams
nepatiko ir karštas J. Bielinio kišimasis į vietinius reikalus. Be to, valdžia
buvo pažadėjusi 500 rublių už J. Bielinio sugavimą.
Į
J. Bielinio namus kai kada užsukdavo valdžios agentai, dėdamiesi pakeleiviais
ar kokiais išgalvotais reikalais užvažiavę, o jų tikslas buvo aiškus - sekti J.
Bielinį. Tačiau jis sugebėdavo į tas pinkles neįkliūti. Apie gudrias jo
priemones išsisukti iš policijos nagų tarp žmonių buvo daug kalbama.
1904
m. gegužės 7 d. draudimas panaikintas, lietuviškai spaudai lotyniškom raidėm
pradėta taikyti tokia pat tvarka kaip kitai spaudai.
Knygnešių
patriarchas Jurgis Bielinis buvo ne tik knygnešys, bet ir publicistas, „Aušros“
ir „Varpo“ bendradarbis.
Atgavus
spaudą ir prasidėjus revoliuciniam judėjimui, 1905 m. vasarą Lietuvos
socialdemokratų partijos centro komiteto įgaliotas J. Bielinio sūnus Kipras
kreipėsi į tėvą, kad šis iš Prūsų pargabentų partinės literatūros ir
atsišaukimų. Tėvas sutiko ir parvežė tą literatūrą į Kėdainius pas Jokūbą
Daumantą. Bet jau 1906 m. atsisakė ją gabenti, tardamas: „Ar tais keliais jūs
Lietuvą vedat?”
Su
laiku J. Bielinio sveikata ėmė silpnėti. Kartą, nukeliavęs nuo namų
keliasdešimt kilometrų, vos užrėpliojęs iš klonio pas savo pažįstamą Mitkų,
sukniubo prie pačių vartų po kryžiumi. Nuneštas į gryčią ir neprataręs nė
žodžio, po kelių minučių mirė - buvo 1918 m. sausio 18 diena.
Mirė eidamas pėsčiomis į Vilnių, į Lietuvių
konferenciją, kuri Nepriklausomybės reikalavimą paskelbė bendru visos tautos
reikalu. Palaidotas Suostų kapinėse.
Parengė Nadežda Spiridonovienė, Nalšios muziejaus muziejininkė istorikė