Kovo 16-oji knygnešio diena

Jurgis Bielinis - knygnešys, rašytojas, publicistas.

J. Bielinis gimė 1846 m. kovo mėn. 16 d. Purviškės vienkiemyje, Suostų parapijoje Biržų apskrityje. Kilęs iš valstiečių. Šiauliuose ir Mintaujoje (dabar - Jelgava) pasimokęs privačiai, Rygoje 1872 baigė pradžios mokyklą. Gyveno tėviškėje. Draudžiamąją lietuvišką spaudą gabenti pradėjo 1873m. Buvo vysk. M. Valančiaus talkininkas.

J. Bielinis mokėjo vokiečių, latvių, lenkų ir rusų kalbas. Rygoje jis mokėsi vokiečių liaudies mokykloje būdamas jau daugiau kaip 20 metų, vedė antrą žmoną Oną Brazauskaitę ir pradėjo ūkininkauti. Pirmą kartą,  būdamas 18 metų, J. Bielinis vedė 4 metais jaunesnę mergaitę Sakytę, bet ji po metų mirė. Likęs našlys, griebėsi mokslo, svajojo tapti kunigu. Tuo tikslu buvo susirinkęs pinigų ir nuvyko į Kauno kunigų seminariją. Kaune jį apvogė. Neturėdamas pinigų savo planų nebegalėjo įgyvendinti. Tuo metu susipažino su vyskupu Motiejumi Valančiumi. Vyskupas, matyt, apie jį buvo girdėjęs, tad patikėjo jam 2 ar 3 tūkstančius rublių ir paprašė, kad šis juos nuneštų į Tilžę kunigui Zabermanui atlyginti už ten spausdinamas lietuviškas knygas.

Kažkokiu būdu J. Bielinis, nuklydęs į Paparčius (Žaslių parapija), sužinojo, kad vietos katalikų vienuolynas atiduotas provoslavams. Jis tuo reikalu iškėlė bylą. Byla pasiekė aukščiausią instanciją - senatą. Byla atkreipė vyriausybės dėmesį - palaikyta bruzdėjimo požymiu. Rodos, iš senato buvo išsiųstas raštas Vilniaus gubernatoriui skubiai ištardyti ir suimti iniciatorius. J. Bielinis tuo metu kaip tik buvo Žasliuose. Jis nakvojo pas žydą smuklininką, kuris J. Bielinį įspėjo: „Žmogau, slėpkis! Aš atsimenu lenkmetį ir žinau, kad jie tavęs nepagailės”.

J. Bieliniui pasisekė pasprukti. Neradusi jo Žasliuose, policija 1890 m. vieną balandžio sekmadienį, po Velykų, padarė jo namuose kratą. Nuo to laiko J. Bielinį valdžia vis sekė, stebėjo namus, manydami jį sučiupti su gabenamomis ir platinamomis draudžiamomis knygomis. Skundai iš vietos gyventojų ir kaimynų taip dažnai eidavo. Daugelis žmonių kaime buvo tamsūs. Kai kuriems kaimynams nepatiko ir karštas J. Bielinio kišimasis į vietinius reikalus. Be to, valdžia buvo pažadėjusi 500 rublių už J. Bielinio sugavimą.

Į J. Bielinio namus kai kada užsukdavo valdžios agentai, dėdamiesi pakeleiviais ar kokiais išgalvotais reikalais užvažiavę, o jų tikslas buvo aiškus - sekti J. Bielinį. Tačiau jis sugebėdavo į tas pinkles neįkliūti. Apie gudrias jo priemones išsisukti iš policijos nagų tarp žmonių buvo daug kalbama.

1904 m. gegužės 7 d. draudimas panaikintas, lietuviškai spaudai lotyniškom raidėm pradėta taikyti tokia pat tvarka kaip kitai spaudai.

Knygnešių patriarchas Jurgis Bielinis buvo ne tik knygnešys, bet ir publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis.

Atgavus spaudą ir prasidėjus revoliuciniam judėjimui, 1905 m. vasarą Lietuvos socialdemokratų partijos centro komiteto įgaliotas J. Bielinio sūnus Kipras kreipėsi į tėvą, kad šis iš Prūsų pargabentų partinės literatūros ir atsišaukimų. Tėvas sutiko ir parvežė tą literatūrą į Kėdainius pas Jokūbą Daumantą. Bet jau 1906 m. atsisakė ją gabenti, tardamas: „Ar tais keliais jūs Lietuvą vedat?”

Su laiku J. Bielinio sveikata ėmė silpnėti. Kartą, nukeliavęs nuo namų keliasdešimt kilometrų, vos užrėpliojęs iš klonio pas savo pažįstamą Mitkų, sukniubo prie pačių vartų po kryžiumi. Nuneštas į gryčią ir neprataręs nė žodžio, po kelių minučių mirė - buvo 1918 m. sausio 18 diena.

Mirė eidamas pėsčiomis į Vilnių, į Lietuvių konferenciją, kuri Nepriklausomybės reikalavimą paskelbė bendru visos tautos reikalu. Palaidotas Suostų kapinėse.

Parengė Nadežda Spiridonovienė, Nalšios muziejaus muziejininkė istorikė