Kompozitoriaus J. Siniaus gyvenimo akimirkos

 Kompozitorius Julius Sinius (Sinevičius) gimė 1911 m. sausio 22 d. Vaiškūnų kaime, Švenčionių apskrityje, ūkininkų šeimoje. Vaikystė prabėgo piemenaujant. Į mokyklą Švenčionyse eidavo pėsčias, bet dar turėdavo noro po pamokų groti orkestre ir dainuoti chore.

Baigęs Švenčionių gimnaziją, Julius įstojo į privačią Montvilo vargonininkų mokyklą Vilniuje, kurią baigęs liko vargonuoti tuo metu vienintelėje lietuviškoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Čia suorganizavo bažnytinį chorą, o 1937 metais iš moksleivių, studentų, amatininkų suburia garsųjį chorą ,,Varpas”. Šis choras buvo pirmasis, peržengęs demarkacijos liniją po priverstinio diplomatinių santykių užmezgimo su Lenkija. ,,Varpas” dainavo Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kituose Lietuvos miestuose.

Atgavus Lietuvai Vilnių, Julius dėstė muziką Vytauto didžiojo gimnazijoje, vadovavo ,,Varpo” chorui, talkino radiofono laidoms, dirbo Švietimo ministerijoje, vadovavo priešgaisrinės apsaugos ir pulko orkestrams, Vilniaus studentų orkestrui.

Po karo J. Sinius su šeima įsikūrė Švenčionyse. Čia vargoninkavo bažnyčioje, dėstė muziką vidurinėje mokykloje, vadovavo lietuvių ir lenkų chorams. Jo vadovaujamas Švenčionių gimnazijos choras 1946 m. vykusioje respublikinėje dainų šventėje užėmė pirmąją vietą.

Sovietų okupacija kompozitoriaus J.Siniaus gyvenime buvo išbandymų laikotarpis. Devynerius savo gyvenimo metus J.Sinius kartu su šeima praleido Sibire, Krasnojarsko krašte. Tačiau net ir būdamas tremtyje kompozitorius neapleido muzikos, Krasnojarsko krašte įkūrė ansamblį bei mokinių chorą.

Paleistas iš Sibiro 1957 metais visiškai palaužta sveikata, vėl ėmėsi kūrybos. Jis rašė dainas ir muziką konkursams, bet deja, susidūrė su priešiškais kolegomis, nebuvo suprastas ir palūžo dvasiškai. Dėstė muziką rusų vidurinėje mokykloje, grįžo vargoninkauti į šv. Mikalojaus bažnyčią, vadovavo universiteto orkestrui, važinėjo su koncertais po Lietuvą. Juliaus Siniaus kūrybinis palikimas išliko tik per stebuklą, nes pateko išeivijon. Su didžiule pagarba ir meile privalome minėti senąją išeivijos kartą, kuri sugebėjo per ,,geležinę uždangą” išsivežti tremtinio, ,,liaudies priešo” kūrybą ir ją gražiai išleisti Niujorke 1976 metais. Leidinyje ,,Dainos ir giesmės broliams lietuviams” įamžinta jo vokalinė kūryba.

Graži ir kompozitoriaus šeima, jis susilaukė keturių vaikų, jie visi įgiję išsilavinimą. Taigi muzikas įamžino save ne tik muzikoje, bet pratęsė savo tėvų, gyvenusių Vaiškūnuose, daugiavaikės šeimos tradicijas.

Sumanymų turėjo daug, kūrybinė jėga veržte veržėsi, bet sveikata nyko. Julius Sinius, sulaukęs 48 metų, mirė Vilniuje 1959 metais, palaidotas Antakalnio kapinėse.

Fotonuotraukų paroda skirta J. Siniaus 110-osioms gimimo metinėms paminėti.