Nalšios muziejaus tinklaraštis

www.nalsia.lt

2021-03-15

 

Kovo 16-oji knygnešio diena

Jurgis Bielinis - knygnešys, rašytojas, publicistas.

J. Bielinis gimė 1846 m. kovo mėn. 16 d. Purviškės vienkiemyje, Suostų parapijoje Biržų apskrityje. Kilęs iš valstiečių. Šiauliuose ir Mintaujoje (dabar - Jelgava) pasimokęs privačiai, Rygoje 1872 baigė pradžios mokyklą. Gyveno tėviškėje. Draudžiamąją lietuvišką spaudą gabenti pradėjo 1873m. Buvo vysk. M. Valančiaus talkininkas.

J. Bielinis mokėjo vokiečių, latvių, lenkų ir rusų kalbas. Rygoje jis mokėsi vokiečių liaudies mokykloje būdamas jau daugiau kaip 20 metų, vedė antrą žmoną Oną Brazauskaitę ir pradėjo ūkininkauti. Pirmą kartą,  būdamas 18 metų, J. Bielinis vedė 4 metais jaunesnę mergaitę Sakytę, bet ji po metų mirė. Likęs našlys, griebėsi mokslo, svajojo tapti kunigu. Tuo tikslu buvo susirinkęs pinigų ir nuvyko į Kauno kunigų seminariją. Kaune jį apvogė. Neturėdamas pinigų savo planų nebegalėjo įgyvendinti. Tuo metu susipažino su vyskupu Motiejumi Valančiumi. Vyskupas, matyt, apie jį buvo girdėjęs, tad patikėjo jam 2 ar 3 tūkstančius rublių ir paprašė, kad šis juos nuneštų į Tilžę kunigui Zabermanui atlyginti už ten spausdinamas lietuviškas knygas.

Kažkokiu būdu J. Bielinis, nuklydęs į Paparčius (Žaslių parapija), sužinojo, kad vietos katalikų vienuolynas atiduotas provoslavams. Jis tuo reikalu iškėlė bylą. Byla pasiekė aukščiausią instanciją - senatą. Byla atkreipė vyriausybės dėmesį - palaikyta bruzdėjimo požymiu. Rodos, iš senato buvo išsiųstas raštas Vilniaus gubernatoriui skubiai ištardyti ir suimti iniciatorius. J. Bielinis tuo metu kaip tik buvo Žasliuose. Jis nakvojo pas žydą smuklininką, kuris J. Bielinį įspėjo: „Žmogau, slėpkis! Aš atsimenu lenkmetį ir žinau, kad jie tavęs nepagailės”.

J. Bieliniui pasisekė pasprukti. Neradusi jo Žasliuose, policija 1890 m. vieną balandžio sekmadienį, po Velykų, padarė jo namuose kratą. Nuo to laiko J. Bielinį valdžia vis sekė, stebėjo namus, manydami jį sučiupti su gabenamomis ir platinamomis draudžiamomis knygomis. Skundai iš vietos gyventojų ir kaimynų taip dažnai eidavo. Daugelis žmonių kaime buvo tamsūs. Kai kuriems kaimynams nepatiko ir karštas J. Bielinio kišimasis į vietinius reikalus. Be to, valdžia buvo pažadėjusi 500 rublių už J. Bielinio sugavimą.

Į J. Bielinio namus kai kada užsukdavo valdžios agentai, dėdamiesi pakeleiviais ar kokiais išgalvotais reikalais užvažiavę, o jų tikslas buvo aiškus - sekti J. Bielinį. Tačiau jis sugebėdavo į tas pinkles neįkliūti. Apie gudrias jo priemones išsisukti iš policijos nagų tarp žmonių buvo daug kalbama.

1904 m. gegužės 7 d. draudimas panaikintas, lietuviškai spaudai lotyniškom raidėm pradėta taikyti tokia pat tvarka kaip kitai spaudai.

Knygnešių patriarchas Jurgis Bielinis buvo ne tik knygnešys, bet ir publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis.

Atgavus spaudą ir prasidėjus revoliuciniam judėjimui, 1905 m. vasarą Lietuvos socialdemokratų partijos centro komiteto įgaliotas J. Bielinio sūnus Kipras kreipėsi į tėvą, kad šis iš Prūsų pargabentų partinės literatūros ir atsišaukimų. Tėvas sutiko ir parvežė tą literatūrą į Kėdainius pas Jokūbą Daumantą. Bet jau 1906 m. atsisakė ją gabenti, tardamas: „Ar tais keliais jūs Lietuvą vedat?”

Su laiku J. Bielinio sveikata ėmė silpnėti. Kartą, nukeliavęs nuo namų keliasdešimt kilometrų, vos užrėpliojęs iš klonio pas savo pažįstamą Mitkų, sukniubo prie pačių vartų po kryžiumi. Nuneštas į gryčią ir neprataręs nė žodžio, po kelių minučių mirė - buvo 1918 m. sausio 18 diena.

Mirė eidamas pėsčiomis į Vilnių, į Lietuvių konferenciją, kuri Nepriklausomybės reikalavimą paskelbė bendru visos tautos reikalu. Palaidotas Suostų kapinėse.




Parengė Nadežda Spiridonovienė, Nalšios muziejaus muziejininkė istorikė

Knygnešio diena

 Kovo 16-ą Lietuvoje pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas.

Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti knygas lietuvių kalba. Nuo 1864 m. visos knygos turėjo būti leidžiamos rusišku raidynu. Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Iš pradžių už slaptų knygų skaitymą buvo skiriamos nedidelės bausmės, kurias numatė rusų įstatymai. Vėliau, kai buvo pradėti leisti laikraščiai ir prasidėjo griežta agitacija prieš valdžios rusinamąsias priemones, slaptųjų raštų priežiūra buvo pavesta administracijos organams. Jiems buvo suteikta teisė bausti nusikaltėlius, konfiskuoti bei deginti raštus. Žandarai savo darbą atliko itin uoliai: 1891 - 1893 m. vien tik sieną saugoję žandarai konfiskavo 37 718 lietuviškų knygų ir laikraščių; 1900 - 1902 m. – 56 182. Į tą skaičių neįtrauktos tos knygos, kurios buvo rastos ir konfiskuotos visoje Lietuvoje.
Paroda iš Nalšios muziejaus fondų.












2021-02-22

Kompozitoriaus J. Siniaus gyvenimo akimirkos

 Kompozitorius Julius Sinius (Sinevičius) gimė 1911 m. sausio 22 d. Vaiškūnų kaime, Švenčionių apskrityje, ūkininkų šeimoje. Vaikystė prabėgo piemenaujant. Į mokyklą Švenčionyse eidavo pėsčias, bet dar turėdavo noro po pamokų groti orkestre ir dainuoti chore.

Baigęs Švenčionių gimnaziją, Julius įstojo į privačią Montvilo vargonininkų mokyklą Vilniuje, kurią baigęs liko vargonuoti tuo metu vienintelėje lietuviškoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Čia suorganizavo bažnytinį chorą, o 1937 metais iš moksleivių, studentų, amatininkų suburia garsųjį chorą ,,Varpas”. Šis choras buvo pirmasis, peržengęs demarkacijos liniją po priverstinio diplomatinių santykių užmezgimo su Lenkija. ,,Varpas” dainavo Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kituose Lietuvos miestuose.
Atgavus Lietuvai Vilnių, Julius dėstė muziką Vytauto didžiojo gimnazijoje, vadovavo ,,Varpo” chorui, talkino radiofono laidoms, dirbo Švietimo ministerijoje, vadovavo priešgaisrinės apsaugos ir pulko orkestrams, Vilniaus studentų orkestrui.
Po karo J. Sinius su šeima įsikūrė Švenčionyse. Čia vargoninkavo bažnyčioje, dėstė muziką vidurinėje mokykloje, vadovavo lietuvių ir lenkų chorams. Jo vadovaujamas Švenčionių gimnazijos choras 1946 m. vykusioje respublikinėje dainų šventėje užėmė pirmąją vietą.
Sovietų okupacija kompozitoriaus J.Siniaus gyvenime buvo išbandymų laikotarpis. Devynerius savo gyvenimo metus J.Sinius kartu su šeima praleido Sibire, Krasnojarsko krašte. Tačiau net ir būdamas tremtyje kompozitorius neapleido muzikos, Krasnojarsko krašte įkūrė ansamblį bei mokinių chorą.
Paleistas iš Sibiro 1957 metais visiškai palaužta sveikata, vėl ėmėsi kūrybos. Jis rašė dainas ir muziką konkursams, bet deja, susidūrė su priešiškais kolegomis, nebuvo suprastas ir palūžo dvasiškai. Dėstė muziką rusų vidurinėje mokykloje, grįžo vargoninkauti į šv. Mikalojaus bažnyčią, vadovavo universiteto orkestrui, važinėjo su koncertais po Lietuvą. Juliaus Siniaus kūrybinis palikimas išliko tik per stebuklą, nes pateko išeivijon. Su didžiule pagarba ir meile privalome minėti senąją išeivijos kartą, kuri sugebėjo per ,,geležinę uždangą” išsivežti tremtinio, ,,liaudies priešo” kūrybą ir ją gražiai išleisti Niujorke 1976 metais. Leidinyje ,,Dainos ir giesmės broliams lietuviams” įamžinta jo vokalinė kūryba.
Graži ir kompozitoriaus šeima, jis susilaukė keturių vaikų, jie visi įgiję išsilavinimą. Taigi muzikas įamžino save ne tik muzikoje, bet pratęsė savo tėvų, gyvenusių Vaiškūnuose, daugiavaikės šeimos tradicijas.
Sumanymų turėjo daug, kūrybinė jėga veržte veržėsi, bet sveikata nyko. Julius Sinius, sulaukęs 48 metų, mirė Vilniuje 1959 metais, palaidotas Antakalnio kapinėse.
Fotonuotraukų paroda skirta J. Siniaus 110-osioms gimimo metinėms paminėti.























2021-02-17

Kviečiame dalyvauti


 

2021-02-15

Virtuali paroda " 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos nepriklausomybės akto signatarų idėjinė veikla"

Vasario 16-oji yra Lietuvos idėjos diena, nuolatinio atgimimo diena, menanti atgautą  laisvę,ilgą nueitą kelią, kuris buvo įteisintas tik todėl, kad Lietuva buvo dvasiškai stipri, ori ir vieninga. Pamatus Lietuvos nepriklausomybei padėjo šie iškilūs žmonės. Kviečiame su jais susipažinti arba prisiminti.