Nalšios muziejaus tinklaraštis

www.nalsia.lt

2021-10-06

 

Holokausto aukų paminėjimas Švenčionių krašte

 Minėjimą Švenčionių miesto parke prie paminklinės Menoros simbolizuojančios Švenčionių geto ribą pradėjo renginio vedančioji Kristina Sizonova Avromo Sutzkeverio vieno žinomiausių jidiš kalbos poetų, litvako, išgyvenusio Vilniaus getą  eilėmis „Draugui“ parašytas Vilniaus gete, 1941-ųjų gruodžio 30 d

 Guli žuvęs draugas

Geto patvorėj,

Prie širdies prispausta

Duonos žiauberė.

Dovanok už drąsą –

Šitoks alkis juk –

Kandau duoną tavo,

Duoną su krauju.

 

O bevardi drauge,

Štai kuo tu vardu,

Duona tau paguoda

Tebūnie kartu.

Kaip tauta maitinas

Gydančia šviesa,

Pas mane su duona

Eikš tu su visam.

 

O bebalsi drauge,

Syvais gyvas aš.

Manimi padengsi

Sąskaitas visas.

Jei ir aš parkrisčiau

Geto patvorėj,

Tebus mano žodis

Kito žiauberė.

Kas apsprendžia vienos ar kitos tautos atsparumą laiko invazijai, padeda išlikti? Ko gero inteligentija ir įžymūs žmonės, savo veikla populiarinę gimtąją žemę, žemę, kur augo, gyveno. Švenčionyse gimė, augo ar gyveno nemažai žinomų žydų tautybės žmonių, palikusių ryškų pėdsaką ne tik šio krašto istorijoje. Tai rabinas  Rainis, savo pažangia mąstysena pralenkęs laiką. Chirurgas, mokslų daktaras Jakobsonas, dirbęs Maskvos universitete, gydytojas Benjaminas Kovarskis, visą gyvenimą praleidęs Švenčionyse.

Poetai  Mikolka Šutanas- Natišas, Germanskis, Mejinke Kacas ir rašytojas Kaganas. Inžinierius Juljanas Bakas. Jo pastatyti tiltai dar ir dabar puošia Sankt Peterburgą. Fizikas Levas Kovarskis dirbo su Kiuri. Mokytoja Dora Fišer, skulptorė Sara Goršein ir daugelis kitų.

1939 metais prasidėjus antrajam Pasaliniam karui Europoje jau buvo kuriamos koncentracijos stovyklos, o čia Švenčionyse buvo dar ramu. Vokiečiams 1941m. birželio 29 dieną užėmus Švenčionis prasidėjo pirmosios represijos, buvo išgrobstytos parduotuvės. Žydams uždrausta vaikščioti šaligatviais, reikėjo nešioti šešiakampes žvaigždes. Tu pačių metų rugpjūčio mėnesį  miesto ir aplinkinių miestelių žydų tautybės žmonės buvo suvaryti į įsteigtą Švenčionių getą, o gruodžio mėnesį Švenčionių apskrities viršininkas Vilniaus apygardos komisarą H. Wulffą informavo, kad Švenčionių getas aptvertas aukšta spygliuota tvora ir saugomas ginkluotos sargybos. Getas buvo suskirstytas į 4 kvartalus, paskirti jų vedėjai žydai. Jame sudaryta 5 asmenų Žydų taryba (Judenratas), jai pavesta rūpintis geto reikalais.

 Getas veikė netrumpai, nes jame buvo sutelkti darbingo amžiaus žydai, naudingi naciams kaip pigi darbo jėga. Įrengti dveji geto vartai: pagrindiniai -šalia Švenčionėlių gatvės ir kiti  pro kuriuos vesdavo į darbus.

 Kaliniai dažnai dirbdavo Cirkliškio daržuose, vietiniai gyventojai duodavo žydams maisto, už tai prižiūrėtojai juos mušdavo, be to, įkalintieji kentė badą, šaltį, jie keisdavo drabužius į maisto produktus

Kai kuriems Švenčionių geto kaliniams dažniausiai tiems, kurie dirbo Šventos, Stanislavavo dvaruose, pavykdavo pabėgti. Viena dalis jų slėpėsi pas patikimus asmenis Švenčionyse. Už žydų slėpimą grėsė sušaudymas.

Pagal 1942 metų rugpjūčio mėnesio Švenčionių gyventojų surašymą Švenčionių gete buvo 566 žydai (iš jų 353 – darbingi vyrai ir moterys), iš viso 1942 metais gete kalėjo iki 1500 žmonių.

1943 metų kovo mėnesį likviduoti Švenčionių, Mikailiškių, Ašmenos ir Salų getai; apie 3 tūkstančius šių getų kalinių perkelti į Vilniaus getą, o kitiems pasakyta, kad bus vežami į Kauno getą. Iš tikrųjų  buvusių getų žydai traukiniu nugabenti į Panerius, kur buvo nužudyti

Sunku kalbėti ir dar sunkiau suprasti, kaip Holokausto tragedija tapo įmanoma. Nesuvokiamas žmogiškumą praradusių budelių troškimas sunaikinti žmones vien todėl, kad jie saugojo savo tautinį orumą, tautinę tapatybę, gerbė savo papročius ir juos puoselėjo prasmingai sugyvendami su kitais.

Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisėj Šapiro priminė susirinkusiems, kad praėjus 80 metų nuo Getų Lietuvoje kūrimo. Negalime pamiršti tų žiaurumų, kuriuos patyrė žydų tauta ir pakvietė uždegti žvakutes, padėti akmenukus prie Menoros.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, Lietuvos Respublikos Seimo narys Emanuelis ZINGERIS dalyvavęs minėjime kalbėjo apie istorinę atmintį ir jos išsaugojimą. Renginio dalyviai buvo pakviesti į Nalšios muziejų susipažinti su paroda „Žydų tauta- Švenčionių krašto istorijos dalis“.

 Po apsilankymo Nalšios muziejuje,  Kultūros centre buvo rodoma filmo „Žydų tauta-Švenčionių krašto istorijos dalis“ premjera. Filme pateikti liudininkų interviu, tautų bendradarbiavimas. Švenčionių kultūros centro darbuotojo Ramūno Maminsko nufilmuoti archyviniai kadrai, Nalšios muziejaus muziejininkės istorikės  Nadeždos Spiridonovienės pasakojimai ir kalbinti atvykę iš Izraelio čiabuvių  palikuonys, moksleivijos ir mokytojos Dianos Galatiltienės iš Izraelio parsivežti įspūdžiai,  Švenčionių žydų bendruomenės pirmininko Mojsėj Šapiro pasakojimai apie istorinės atminties vietas   sudėti į šio filmo siužetą.

Po filmo peržiūros renginio dalyviai kolona vyko į Švenčionėlius prie Švenčionių apskrities žydų nužudymo vietos Platumų kaime, Švenčionėlių seniūnijoje.

Prie Švenčionių apskrities žydų nužudymo vietos Memorialo, tęsiant minėjimą, vedančioji Kristina Sizonova  pradėjo Hiršo Glikos   eilėmis „ Niekada Nesakyk“, kurios tapo pasipriešinimo Holokaustui simboliu.

Sunku kalbėti ir dar sunkiau suprasti, kaip Holokausto tragedija tapo įmanoma. Nesuvokiamas žmogiškumą praradusių budelių troškimas sunaikinti žmones vien todėl, kad jie saugojo savo tautinį orumą, tautinę tapatybę, gerbė savo papročius ir juos puoselėjo prasmingai sugyvendami su kitais.

„Niekados neblėstanti atmintis – tai mūsų įsipareigojimas žuvusiems ir nukankintiems. Tai mūsų įsipareigojimas, kad ateityje neiškiltų pavojus žmogiškumui. Šį nusikaltimą žmogiškumui sunku prisiminti visiems, laikantiems gyvybę aukščiausia vertybe, bet ypač Pasaulio tautų teisuoliams, kurie rizikavo savo ir savo artimųjų gyvybe. Už žydų gelbėjimą Pasaulio tautų teisuoliais yra pripažinti daugiau kaip 800 lietuvių jų tarpe yra ir Švenčionių rajono gyventojai.

Minėjime dalyvavo ir kalbėjo Švenčionių rajono meras Rimantas Klipčius, Lenkijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje Uršula Doroševska, Lietuvos žydų bendruomenės Tarybos narė, nukentėjusių nuo Holokausto asmenų komisijos pirmininkė Ela Gunina, Pabradės „Ryto“ gimnazijos istorijos mokytoja Danguolė Grincevičienė.

Pabradės kultūros centro  Bronislovo Vilimo pučiamųjų  kvintetas  "PABBRASS", Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazijos mokiniai ir mokytoja Stanislava Černiauskienė muzikiniais akordais ir literatūrinėmis eilėmis paįvairino minėjimo scenarijų. Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Mojsėj Šapiro pakvietė visus susirinkusius pasimelsti ir tylos minute pagerbti Holokausto aukas. Prie Memorialinio paminklo buvo padėti vainikai, akmenėliai, uždegtos žvakutės. 

Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Mojsėj Šapiro padėkojo Švenčionių rajono merui Rimantui Klipčiui, Lenkijos Respublikos ambasadorei Lietuvoje Uršulai Doroševskai, Lietuvos žydų bendruomenės Tarybos narei, nukentėjusių nuo Holokausto asmenų komisijos pirmininkei Elai Guninai, Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktorei Jovitai Rudėnienei, Švenčionių rajono Tarybos nariams, Pabradės „Ryto“ gimnazijos istorijos mokytojai Danguolei Grincevičienei,  už dalyvavimą renginyje, rūpestį ir pagalbą Švenčionių žydų bendruomenei.

 Dėkojo Švenčionių miesto seniūnei Inai Sinienei ir Švenčionėlių seniūnui Albertui Razmiui už paramą prižiūrint žydų tautos atmintinas vietas ir dalyvaujant renginiuose.

Dėkojo Pabradės kultūros centro  pučiamųjų  kvintetui  "PABBRASS" ir vadovui  Bronislovui Vilimui , Švenčionėlių Karaliaus Mindaugo gimnazijos mokiniams ir mokytojai Stanislavai Černiauskienei muzikiniais akordais ir literatūrinėmis eilėmis paįvairinusiems minėjimo scenarijų; Švenčionių kultūros centro direktoriui Aurimui Baliukoniui, Švenčionėlių kultūros centro direktorei Andželikai Terleckienei už suteiktą galimybę peržiūrėti filmą ir įgarsinti minėjimą; Nalšios muziejui už parodą  „Žydų tauta-Švenčionių krašto istorijos dalis“. Žydų bendruomenės pirmininkas M. Šapiro dėkojo minėjimo vedančiajai Kristinai Sizonovai ir visiems susirinkusiems  pagerbusiems žydų aukų atminimą.

 Informaciją parengė  Nadežda Spiridonovienė Nalšios muziejaus muziejininkė, istorikė


























2021-07-20

 

Liepos 24 d. 14 val. Nalšios muziejuje

Ekskliuzyvinės parodos „Ką mena senasis Švenčionių miesto centras: naujausių archeologinių tyrimų atradimai“ atidarymas ir susitikimas su Švenčionių miesto parko archeologinius tyrimus vykdžiusiaisarcheologais Ingrida Čičiurkaite (tyrimų vadovė) ir Roku Kraniausku.                          Maloniai kviečiame

                                                                                  





                                                       Nalšios muziejuje veikia

Jono Šalnos medžio skulptūrų iš vandens išplaukų

paroda „PRAKALBINTOS ŠAKNYS“

 Jonas Šalnà gimė 1921-03-29m. Grybėnuose (Daugėliškio vlsč.) mirė JAV 2008-01-18 m. Lietuvos gydytojas, visuomenininkas, poetas. 1942–44 m. studijavo Vytauto Didžiojo universitete, 1944 m. pasitraukė į Vokietiją. 1944–49 m. studijavo Miuncheno universitete, 1945–49 m. universiteto Lietuvių studentų draugijos pirmininkas ir Jungtinių Amerikos Valstijų okupacinės zonos Lietuvos studentų sąjungos valdybos narys. 1949 m. atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Stažavosi Rochesterio (Niujorko valstija) įvairiose ligoninėse, tarnavo Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenėje; kapitonas. 1959–85 m. vertėsi privačia gydytojo praktika Čikagoje. 1979 m. Pasaulio lietuvių gydytojų sąjungos Ilinojaus skyriaus pirmininkas. Aktyviai dalyvavo lietuvių veikloje: 1976–80 m. vadovavo Vilniaus krašto lietuvių sąjungai, 1986–87 m. Jungtinių Amerikos Valstijų Lietuvių bendruomenės Palm Beacho skyriaus, 1993 m. Bendrojo Amerikos lietuvių fondo skyriaus pirmininkas, nuo 1999 Bendrojo Amerikos lietuvių fondo direktorius. Paskelbė mokslinių straipsnių. Išleido poezijos knygas Nurimus banga (1996) ir Amžinybės juosta (1999, abi Vilniuje). 2002 m. Jonas Šalna Nalšios muziejui padovanojo šią gražią  medžio skulptūrų iš vandens išplaukų kolekciją.






2021-07-07

  

Nalšios muziejuje veikia

 Lietuvos fotomenininkų sąjungos nario, Tarptautinės meninės fotografijos federacijos  garbės vardo fotografo menininko

 Aurimo Strumilos paroda

Aurimas Strumila gimė 1956m. lapkričio 18d. Panevėžyje, šiuo metu gyvenantis Vilniuje. Baigė VU Chemijos fakultetą. Su fotografija susipažino gana anksti, nes nuo 1953 m. tėvas Panevėžyje jau turėjo savo fotoateljė „Jono Strumilos fotoateljė“. Po pamokų Aurimas visada važiuodavo pas tėvą ruošti namų darbų, vartydavo vienintelius tuo metu žurnalus apie fotografiją ir taip susipažino su fotografijos pradmenimis. Aurimas Strumila 1979 baigė Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą ir 1983 m. dalyvauja fotografijos parodose. Nuo 1989 m. Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. 1999m. suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas.  Ilgą laiką eksponavo rudai viražuotus vamzdžius, rezervuarus, grožėjosi metalo tūriais. Vėliau matome iki spalvinės dėmės išskydusias „ArMados“ gražuoles ar žaismingą daiktų pasaulį .Šioje parodoje A. Strumila grįžta prie šviesos žaismo. Vėl išvysime metalo formas, blizgančius daiktus, dinamiškai judančius objektus. Autorius žvelgia į realų pasaulį su prarasto laiko ir vietos nostalgija.  Jo eksponuojamame cikle „Vaikai“ mus pasitinka mažųjų atviri žvilgsniai,  akys, bet šviesa vaikus tarsi atskiria nuo supančio fono, kas sukuria tam tikrą siurrealumo jausmą.






2021-05-07

Gegužės 7-oji SPAUDOS ATGAVIMO DIENA

Gegužės 7-ąją Lietuvoje minima spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ji kiekvienam sąmoningam ir pilietiškam lietuviui primena baisias rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai - kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis.

Šiuo metu


Nalšios muziejuje veikia spaudinių  parodą  iš muziejaus fondų. Lankytojai susipažins su spauda nuo 1911 m., kuri buvo platinama ir skaitoma Švenčionių krašte

2021-03-15

 

Kovo 16-oji knygnešio diena

Jurgis Bielinis - knygnešys, rašytojas, publicistas.

J. Bielinis gimė 1846 m. kovo mėn. 16 d. Purviškės vienkiemyje, Suostų parapijoje Biržų apskrityje. Kilęs iš valstiečių. Šiauliuose ir Mintaujoje (dabar - Jelgava) pasimokęs privačiai, Rygoje 1872 baigė pradžios mokyklą. Gyveno tėviškėje. Draudžiamąją lietuvišką spaudą gabenti pradėjo 1873m. Buvo vysk. M. Valančiaus talkininkas.

J. Bielinis mokėjo vokiečių, latvių, lenkų ir rusų kalbas. Rygoje jis mokėsi vokiečių liaudies mokykloje būdamas jau daugiau kaip 20 metų, vedė antrą žmoną Oną Brazauskaitę ir pradėjo ūkininkauti. Pirmą kartą,  būdamas 18 metų, J. Bielinis vedė 4 metais jaunesnę mergaitę Sakytę, bet ji po metų mirė. Likęs našlys, griebėsi mokslo, svajojo tapti kunigu. Tuo tikslu buvo susirinkęs pinigų ir nuvyko į Kauno kunigų seminariją. Kaune jį apvogė. Neturėdamas pinigų savo planų nebegalėjo įgyvendinti. Tuo metu susipažino su vyskupu Motiejumi Valančiumi. Vyskupas, matyt, apie jį buvo girdėjęs, tad patikėjo jam 2 ar 3 tūkstančius rublių ir paprašė, kad šis juos nuneštų į Tilžę kunigui Zabermanui atlyginti už ten spausdinamas lietuviškas knygas.

Kažkokiu būdu J. Bielinis, nuklydęs į Paparčius (Žaslių parapija), sužinojo, kad vietos katalikų vienuolynas atiduotas provoslavams. Jis tuo reikalu iškėlė bylą. Byla pasiekė aukščiausią instanciją - senatą. Byla atkreipė vyriausybės dėmesį - palaikyta bruzdėjimo požymiu. Rodos, iš senato buvo išsiųstas raštas Vilniaus gubernatoriui skubiai ištardyti ir suimti iniciatorius. J. Bielinis tuo metu kaip tik buvo Žasliuose. Jis nakvojo pas žydą smuklininką, kuris J. Bielinį įspėjo: „Žmogau, slėpkis! Aš atsimenu lenkmetį ir žinau, kad jie tavęs nepagailės”.

J. Bieliniui pasisekė pasprukti. Neradusi jo Žasliuose, policija 1890 m. vieną balandžio sekmadienį, po Velykų, padarė jo namuose kratą. Nuo to laiko J. Bielinį valdžia vis sekė, stebėjo namus, manydami jį sučiupti su gabenamomis ir platinamomis draudžiamomis knygomis. Skundai iš vietos gyventojų ir kaimynų taip dažnai eidavo. Daugelis žmonių kaime buvo tamsūs. Kai kuriems kaimynams nepatiko ir karštas J. Bielinio kišimasis į vietinius reikalus. Be to, valdžia buvo pažadėjusi 500 rublių už J. Bielinio sugavimą.

Į J. Bielinio namus kai kada užsukdavo valdžios agentai, dėdamiesi pakeleiviais ar kokiais išgalvotais reikalais užvažiavę, o jų tikslas buvo aiškus - sekti J. Bielinį. Tačiau jis sugebėdavo į tas pinkles neįkliūti. Apie gudrias jo priemones išsisukti iš policijos nagų tarp žmonių buvo daug kalbama.

1904 m. gegužės 7 d. draudimas panaikintas, lietuviškai spaudai lotyniškom raidėm pradėta taikyti tokia pat tvarka kaip kitai spaudai.

Knygnešių patriarchas Jurgis Bielinis buvo ne tik knygnešys, bet ir publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis.

Atgavus spaudą ir prasidėjus revoliuciniam judėjimui, 1905 m. vasarą Lietuvos socialdemokratų partijos centro komiteto įgaliotas J. Bielinio sūnus Kipras kreipėsi į tėvą, kad šis iš Prūsų pargabentų partinės literatūros ir atsišaukimų. Tėvas sutiko ir parvežė tą literatūrą į Kėdainius pas Jokūbą Daumantą. Bet jau 1906 m. atsisakė ją gabenti, tardamas: „Ar tais keliais jūs Lietuvą vedat?”

Su laiku J. Bielinio sveikata ėmė silpnėti. Kartą, nukeliavęs nuo namų keliasdešimt kilometrų, vos užrėpliojęs iš klonio pas savo pažįstamą Mitkų, sukniubo prie pačių vartų po kryžiumi. Nuneštas į gryčią ir neprataręs nė žodžio, po kelių minučių mirė - buvo 1918 m. sausio 18 diena.

Mirė eidamas pėsčiomis į Vilnių, į Lietuvių konferenciją, kuri Nepriklausomybės reikalavimą paskelbė bendru visos tautos reikalu. Palaidotas Suostų kapinėse.




Parengė Nadežda Spiridonovienė, Nalšios muziejaus muziejininkė istorikė

Knygnešio diena

 Kovo 16-ą Lietuvoje pagerbiami knygnešiai, lietuvių kalbos draudimo metais platinę lietuviškas knygas.

Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti knygas lietuvių kalba. Nuo 1864 m. visos knygos turėjo būti leidžiamos rusišku raidynu. Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Iš pradžių už slaptų knygų skaitymą buvo skiriamos nedidelės bausmės, kurias numatė rusų įstatymai. Vėliau, kai buvo pradėti leisti laikraščiai ir prasidėjo griežta agitacija prieš valdžios rusinamąsias priemones, slaptųjų raštų priežiūra buvo pavesta administracijos organams. Jiems buvo suteikta teisė bausti nusikaltėlius, konfiskuoti bei deginti raštus. Žandarai savo darbą atliko itin uoliai: 1891 - 1893 m. vien tik sieną saugoję žandarai konfiskavo 37 718 lietuviškų knygų ir laikraščių; 1900 - 1902 m. – 56 182. Į tą skaičių neįtrauktos tos knygos, kurios buvo rastos ir konfiskuotos visoje Lietuvoje.
Paroda iš Nalšios muziejaus fondų.












2021-02-22

Kompozitoriaus J. Siniaus gyvenimo akimirkos

 Kompozitorius Julius Sinius (Sinevičius) gimė 1911 m. sausio 22 d. Vaiškūnų kaime, Švenčionių apskrityje, ūkininkų šeimoje. Vaikystė prabėgo piemenaujant. Į mokyklą Švenčionyse eidavo pėsčias, bet dar turėdavo noro po pamokų groti orkestre ir dainuoti chore.

Baigęs Švenčionių gimnaziją, Julius įstojo į privačią Montvilo vargonininkų mokyklą Vilniuje, kurią baigęs liko vargonuoti tuo metu vienintelėje lietuviškoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Čia suorganizavo bažnytinį chorą, o 1937 metais iš moksleivių, studentų, amatininkų suburia garsųjį chorą ,,Varpas”. Šis choras buvo pirmasis, peržengęs demarkacijos liniją po priverstinio diplomatinių santykių užmezgimo su Lenkija. ,,Varpas” dainavo Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir kituose Lietuvos miestuose.
Atgavus Lietuvai Vilnių, Julius dėstė muziką Vytauto didžiojo gimnazijoje, vadovavo ,,Varpo” chorui, talkino radiofono laidoms, dirbo Švietimo ministerijoje, vadovavo priešgaisrinės apsaugos ir pulko orkestrams, Vilniaus studentų orkestrui.
Po karo J. Sinius su šeima įsikūrė Švenčionyse. Čia vargoninkavo bažnyčioje, dėstė muziką vidurinėje mokykloje, vadovavo lietuvių ir lenkų chorams. Jo vadovaujamas Švenčionių gimnazijos choras 1946 m. vykusioje respublikinėje dainų šventėje užėmė pirmąją vietą.
Sovietų okupacija kompozitoriaus J.Siniaus gyvenime buvo išbandymų laikotarpis. Devynerius savo gyvenimo metus J.Sinius kartu su šeima praleido Sibire, Krasnojarsko krašte. Tačiau net ir būdamas tremtyje kompozitorius neapleido muzikos, Krasnojarsko krašte įkūrė ansamblį bei mokinių chorą.
Paleistas iš Sibiro 1957 metais visiškai palaužta sveikata, vėl ėmėsi kūrybos. Jis rašė dainas ir muziką konkursams, bet deja, susidūrė su priešiškais kolegomis, nebuvo suprastas ir palūžo dvasiškai. Dėstė muziką rusų vidurinėje mokykloje, grįžo vargoninkauti į šv. Mikalojaus bažnyčią, vadovavo universiteto orkestrui, važinėjo su koncertais po Lietuvą. Juliaus Siniaus kūrybinis palikimas išliko tik per stebuklą, nes pateko išeivijon. Su didžiule pagarba ir meile privalome minėti senąją išeivijos kartą, kuri sugebėjo per ,,geležinę uždangą” išsivežti tremtinio, ,,liaudies priešo” kūrybą ir ją gražiai išleisti Niujorke 1976 metais. Leidinyje ,,Dainos ir giesmės broliams lietuviams” įamžinta jo vokalinė kūryba.
Graži ir kompozitoriaus šeima, jis susilaukė keturių vaikų, jie visi įgiję išsilavinimą. Taigi muzikas įamžino save ne tik muzikoje, bet pratęsė savo tėvų, gyvenusių Vaiškūnuose, daugiavaikės šeimos tradicijas.
Sumanymų turėjo daug, kūrybinė jėga veržte veržėsi, bet sveikata nyko. Julius Sinius, sulaukęs 48 metų, mirė Vilniuje 1959 metais, palaidotas Antakalnio kapinėse.
Fotonuotraukų paroda skirta J. Siniaus 110-osioms gimimo metinėms paminėti.