Nalšios muziejaus tinklaraštis: NERIJOS GUISKIENĖS TAPYBOS IR GRAFIKOS DARBŲ PARODA "IŠ ŠIRDIES Į ŠIRDĮ"

Balandžio 5 – 30 dienomis Nalšios muziejuje veikia Nerijos Guiskienės tapybos ir grafikos darbų paroda „Iš širdies į širdį“.

Fotografo Algio Jakšto pastangomis į muziejų atkeliavusi paroda maloniai nustebino tiek muziejaus kolektyvą, tiek lankytojus savo pavasariškumu. Autorės darbai pulsuoja ramybe, susikaupimu ir gaivumu. Dar labiau nustembi, kai sužinai, jog dailininkė tapyti pradėjo vos prieš keletą metų, nes ant muziejaus sienų kabantys darbai to neišduoda: autorės potėpis drąsus, linijos vingiai užtikrinti, o šešėliai tarsi sargybiniai sustingo reikiamose vietose, įnešdami pusiausvyros į ryškių ir kontrastingų spalvų pasaulį. Tokia kūrybinės brandos bei techninių įgūdžių lavinimo sparta liudija, kad Nerija labai rimtai ir rūpestingai suvokia kūrybos procesą. Jos požiūris atsispindi trumpame kūrybinio kelio aprašyme, kurį Nalšios muziejus gavo drauge su paveikslais: „Gimiau ir augau inteligentiškoje šeimoje. Mano gyvenimas niekuo nesiskyrė nuo visų kitų: mokiausi, dirbau, sukūriau šeimą, auginau vaikus ir atrodė, kad taip turi būti ir visuomet bus. Bet turbūt Likimas man buvo paruošęs kitokį gyvenimą. 2007 m. gegužę aš į rankas paėmiau teptuką... Nuo to laiko jis tapo ne tik mano slapčiausių minčių ir jausmų klausytoju, bet mano Draugu ir mano Gyvenimu. Tik teptuko dėka supratau, kad aš negaliu pakeisti Praeities, bet galiu ją priimti kaip pačią geriausią savo mokytoją... Aš nežinau Ateities, bet svajodama apie Ją galiu džiaugtis Dabartimi... Tik dabar galiu pasakyti drąsiai, kad tikrąją prasmę duodą gyvenimas ČIA ir DABAR...“

Nerijos siekis gyventi dabartimi persmelkia jos drobes ir piešinių ciklus: pritūpęs ant sultingo gėlės žiedo drugelis, atrodo, yra budistinė būties laikinumo metafora, jūros bangos judesys arba saulės spindulio lūžis - viskas kalba apie realios akimirkos, apie „čia ir dabar“ sustabdymą, pagavimą ir užfiksavimą. Dabartis lygu realiam žvilgsniui į pasaulį, todėl Nerijos kurinių ikonografijoje dominuoja realūs objektai: augalija, gyvūnai, žmogaus figūra, taurė, žvakė ir t.t.. Kalbant apie tokią meninės kūrybos kryptį, verta prisiminti genialiojo olandų tapytojo Vincento van Gogh‘o žodžius: „Kai stengiesi sąžiningai sekti didžiųjų meistrų pėdomis, pastebi, kad tam tikrais momentais visi jie pasineria į realybę. Aš noriu pasakyti, jog taip vadinamus didžiųjų meistrų kūrinius galima išvysti pačioje realybėje, jeigu žiūrėtumėme į ją tomis pačiomis akimis ir su tais pačiais jausmais, kaip ir jie... Realybė – štai amžinas pagrindas tikrosios poezijos, kurią galima rasti, jeigu ieškotumėme atkakliai ir kastumėme dirvą pakankamai giliai...“ Būtent poezija, poetiškumas, kaip dabarties vertinimo, aštriai suvokiamos realybės pasekmė ir yra, mano galva, pagrindinė Nerijos Guiskienės darbų charakteristika. Ypač poetiški jos darbai „Tik dviese“, „Savyje...“, „Ekspresija“ ir „Į šviesą“ sudaro tarsi atskirą kūrinių ciklą, paremtą šviesos ir tamsos, kontrasto principu. Šiems paveikslams būdingas visiškas ikonografijos minimalistiškumas: viename darbe vaizduojami ne daugiau kaip du objektai. Paslaptingą atmosferą pabrėžia šilta brendžio spalvos žvakės šviesą, kuriai įvardinti tinką tik vienas žodis – aistra. Neveltui įtakingas prancūzų simbolizmo tapybos atstovas Gustave Moreau yra pasakęs: „Tapyba – tai aistringas tylėjimas“. Būtent aistringas tylėjimas ir lemia keleto atskirų darbų apsijungimą į neoficialų ciklą.

Didžiosios Nalšios muziejaus parodų salės sienas papuošę Nerijos Guiskienės kuriniai suskambėjo darnia melodija. Kai kiekvienas paveikslas atskirai sugeba prabilti į žiūrovą, tai reiškia, jog dailininkas atliko savo pirmapradį vaidmenį. Kai paveikslai tarpusavyje veda nematomą ir nebylų pokalbį vienas su kitu, tai galima pavadinti vykusia ekspozicija. Kai paveikslai sugeba ne tik rasti atgarsį žiūrovų širdyse, puikiai derėti tarpusavyje, bet ir prašnekinti muziejaus sienas, įtraukti jas į savo dėsnių valdomą pasaulį, tai – dailininko pergalė. Kaip sakė didysis romantizmo epochos dailininkas Eugene Delacroix: „Jeigu mes pažvelgsime į mus supančią aplinką, nesvarbu ar tai bus peizažas, ar interjeras, pastebėsime, jog tarp daiktų, kuriuos matome, egzistuoja savotiškas ryšys, kurį sukuria tuos daiktus supanti atmosfera bei įvairūs šviesos atspindžiai, kurie, taip sakant, įtraukia kiekvieną objektą į tam tikrą bendrą harmoniją.“ Nerijos darbai, veikdami žiūrovus, vienas kitą ir aplinkui esančius objektus, sukuria bendrą parodos harmoniją, ypatingą nuotaiką.

Nalšios muziejus maloniai kviečia visus apsilankyti dailininkės parodoje ir laikinai tapti jos dalimi. Tik nepamirškite apie pagrindinę sąlygą, kurią dailininkė iškelia parodos pavadinime – „Iš širdies į širdį“. Būkite pasiruošę atverti savo širdis darbams, kuriuose dailininkė atvėrė savąją.

Dailėtyrininkas Genadij Fedorovič