2015-05-29

Tautinio kostiumo paroda

2015 – ji – etnografinių regionų metai. Šia proga Nalšios muziejuje eksponuojama Lietuvos liaudies kultūros centro tautinio kostiumo paroda, neseniai viešėjusi Lietuvos Prezidentūroje. Eksponuojamoje parodoje - visų penkių Lietuvos regionų tautiniai moterų kostiumai ir Nalšios muziejaus turimas savitas ir labai gražus Švenčionių krašto aukštaitiškas kostiumas. Tautinių kostiumų rekonstravimo grupė, šios parodos rengėjai – Lietuvos liaudies kultūros centro tautodailės poskyrio specialistai.
Tautinis kostiumas – tai 19 a. pabaigos – 20 a. vidurio valstiečių išeiginiai rūbai. Būtent jie iš muziejuose saugomų pavyzdžių ir atkurti su visais savitumais bei įvairove.

Aukštaitija – didžiausias Lietuvos regionas, bet atskirų vietovių liaudies apranga gana panaši. Aukštaičių drabužiai patys archajiškiausi Lietuvoje. Juose daug baltos spalvos: baltas it sniegas ploniausios drobės nuometas, nešiotas Lietuvoje dar nuo 11 – 12 a.  Balti marškiniai, balta prijuostė. Drabužiai puošti vien tik įaustais raudonais ornamentais, kurie labai senoviški, gana artimi Rytų Lietuvos neolito keramikos puošybai.

Marškiniai – tunikos su perpetėmis sukirpimo, puošti įaustais raudonais geometriniais raštais.

Sijonus moterys nešiojo bent kelis, nes lieknumas nebuvo madingas. Viršutinis – puošniausias, languotas. Pagrindinės spalvos – raudona ir žalia, papildomos – violetinė, geltona, juoda. Išimtis – Švenčionių rajone dėvėti skersadryžiai sijonai ryškiomis apačiomis.

Prijuostė balta su apačioje įaustu raudonu ruožu – ornamento juosta arba tiesiog siaurų dryželių grupe.

Prijuostės ir nuometo kokybę nulemdavo plonumas, audinio dailumas. Nuometų galai taip pat būdavo puošiami raudonais užaudimais.

Puošni ir svarbi dalis – liemenė iš brangaus pirktinio audinio – šilko, brokato, aksomo. Spalvos – raudona, auksinė geltona, sidabrinė. Liemenės būdavo dviejų tipų – keturskvernės ir nuo liemens pridurtais klostytais skvernais.

Juostos – rinktinės arba pintinės, neplačios, nešiojamos po liemene..

Merginos galvas dabindavo karūnėlėmis, galionais. Ištekėjusios moterys nešiodavo nuometus, vėliau virtusius skaromis ir kykus – plonas linines ar medvilnines kepurėles, puoštas biseriu ir kaspinais. Kykai būdavo ir spalvoti šilkiniai.

Papuošalai: vakarų aukštaičių – pūsto sidabro arba gintaro karoliai, o rytų – smulkūs koraliniai arba stikliniai.

Aukštaitiškas tautinis kostiumas – lietuviškojo tautinio kostiumo etalonas, atstovaujantis Lietuvą tarptautiniuose renginiuose.

Dzūkija – nederlingų dirvų ir didelių miškų neturtingas kraštas. Čia labai ilgai, net po Antrojo pasaulinio karo, vilkėti tradiciniai rūbai.

Marškinių pasiuvimas toks, kaip ir aukštaičių – tunika su perpete. Puošti raudonais ornamentais, tik Dzūkijoje jie smulkesni, negu aukštaitiškuose marškiniuose. Nuo 19 a. 7 dešimtmečio marškiniai sutrumpėja, o jų rankogaliai, krūtinė, perpetės siuvami iš baltos pirktinės medžiagos, ir dažnai siuvinėti baltuoju kiauraraščiu.

Sijonai languoti, bet dzūkių sijonų languotumas smulkesnis, spalvos tamsesnės. Apskritai, dzūkių drabužiams būdingas languotumas, margumas, bet jos labai meistriškai mokėdavo tuos savo margumus suderinti, tarpusavy.

Liemenės – iš puošnaus audinio. Keturskvernės, liemens priekyje skverneliai dažniausiai nesusieidavo. Bet būdavo ir aukštaitiško tipo liemenių, tačiau jos skyrėsi savo spalvomis: Aukštaitijoje nebuvo mėlynos spalvos.

Juostos rinktinės, išausto daugiausiai derinant dvi kontrastingas spalvas. Neplačios, bet išaustos iš labai plonų siuvinėjimui skirtų siūlų, todėl sudėtingo rašto. Būdavo ir kaišytine technika išaustų juostų.

Dzūkaičių merginų galvas puošė gėlės, karūnėlės ir aukso spalvos galionai. Ištekėjusios moterys nešiojo baltus ir spalvotus kykus, ant kurių gobė baltas ar spalvotas skaras. Kartais vietoje kyko ties skarelės kraštu dėdavo papuošimą iš kaspinų ir karoliukų – brindą.

Suvalkija (Sūduva) – vėliausiai susiformavęs Lietuvos etnografinis regionas. Gaivinant po karų su kryžiuočiais ištuštėjusį kraštą, į derlingų žemių kraštą naujieji gyventojai dažniausia atsikraustydavo iš priešingo, dešiniojo Nemuno krašto. Naujakuriai iš Žemaitijos - zanavykai, iš Aukštaitijos – kapsai. Jie iš savo regionų atsinešė tautinio kostiumo elementų.

Marškiniai trumpi, siuvinėti baltu kiauraraščiu. Išsiskiria ypač plačiomis, ties perpete rauktomis rankovėmis.

Sijonai išilgai dryžuoti, tamsių spalvų, su įaustomis keliaspalvių dryželių grupėmis.

Prijuostė – ryškiausia ir sudėtingiausia kostiumo dalis. Tamsiame dugne kaišytiniu būdu įausti daugiaspalviai ornamentai. Ypač mėgiamas stilizuotas lelijų žiedų motyvas.

Liemenės būdavo siuvamos iš brangių pirktinių medžiagų, ilgaskvernės. Tai vienintelės liemenės, ant kurių rišamos juostos.

Suvalkiečių juostos ypač puošnios, į galus įausti kutai ne tik iš siūlų, bet ir iš ruoželiais sukarpytų audinių.

Iš papuošalų buvo paplitę koralų karoliai iš stambių karoliukų ir šakelių. Taip pat suvalkietės puošėsi iš biserio suvarstytomis į ritinėlius  surištomis „gerklutėmis”.

Kapsės merginos nešiojo aukštus aukso spalvos galionus su gėlėmis ir plunksnelėmis apkaišytu viršumi. Zanavykės galionų beveik nenešiojo, jos mėgo iš biserio suvarstytas karūnėles – karolines.

Žemaitės kostiumas išsiskiria spalvingumu ir turtingumu, brangių skarų ir karolių gausa.

Marškiniai to paties, kaip ir aukštaičių kirpimo – tunika su perpetėmis, tačiau ornamentas ant jų išdėstytas kitaip: ant rankogalių, užsegimo lystelės, apykaklės.

Sijonai išilgai dryžuoti, ryškūs, mažiausiai 5 spalvų, kurių viena vyraujanti, daugiausiai raudona. Žemaitės nešiojo iki 5 sijonų vienu metu. Apatinis sijonas būdavo spalvotas siuvinėtas arba skersadryžis, būdavo ir balti kiauraraščiu siuvinėti sijonai.

Prijuostės taip pat išilgai dryžuotos.

Liemenės – iš tamsaus languoto ar skersadryžio naminio audinio (vienintelis regionas, kuriame vien tik tokio tipo), su paaukštintu liemeniu, klostytos arba parauktos.

Žemaitės puošėsi stambaus apvaliai gludinto gintaro karoliais, nuo 1 iki 3 eilių.

Merginos galvas puošė iš kaspinų dailiai išlankstytomis karūnėlėmis – rangėmis, rytų Žemaitijoje – galionais. Ištekėjusios moterys nešiodavo skaras, o po skaromis dažnai dėvėjo kykus - medvilninius ir lininius baltus taip pat languotus šilkinius, plonos vilnos. Skarų rišimas būdavo ypatingas: virš kaktos būdavo rišamas mazgas ir paliekami styroti kampeliai. Skaros būdavo namie austos lininės, raudonai baltos. Kartais pasiūtos spalvotais kutais. Ryšėdavo vienu metu ir kelias skaras, naudojo vienu metu kelis užrišimo būdus.

Mažoji Lietuva (Klaipėdos kraštas). Ilgą laiką priklausė Prūsijai, vėliau Vokietijai. Tai vienintelis kraštas, kuriame vyravo liuteronų tikėjimas. Save vadino lietuvininkais.

Marškiniai pasiūti specifiniu, kitur Lietuvoje nežinomu būdu: gausiai labai smulkiai suraukti apie kaklą, su reglano kirpimo perpetėmis (Renesanso mada).

Ragainės sijonai languoti, raudonai mėlyni arba raudonai žali. Tilžės – išilgai dryžuoti, primena žemaitiškus.

Prijuostės baltos, su įaustais išilgadryžiais raudonais raštais.
Liemenės plačiai iškirptos ant krūtinės ir nugaroje, iš naminio vienspalvio audinio.
Prie juosmens moterys ir merginos segėjo plokščią siuvinėta krepšelį – delmoną.
Karoliai stikliniai ar apvalūs gintariniai.
Merginos įmantriu būdu pynė kasas, ant galvos nešiojo karūnėlę – gužę.
Jaunamarčių galvos dangalas – pūstas kykas iš nėrinių, užgobtas lengvu plonu nuometu.
Turinčio vaikų moterys galvą aprišdavo didele balta skara, surišta pakaušyje, būtinai prispaudžiant laisvąjį skaros kampą.

Moterys dėvėjo linines drobules. Drobulė lankstoma į tris dalis ir dėvima šiek tiek nuleista nuo pečių.

19 a. II pusėje lietuvininkių kostiumo spalvos tamsėja. Marškiniai siuvinėjami tamsiais siūlais kryželiu. Sijonai taip pat tamsūs skersadryžiai, klostyti arba plisuoti. Prijuostės taip pat tamsios austinės arba pirktinio satino. Liemenės juodos, mėlynos, žalio su skverneliais. Juostos tamsiu dugnu siauros, daugiaraštės arba su įaustais palinkėjimais, dainų žodžiais. Delmonas slepiamas po prijuoste. Ant galvų skarelės, surištos po smakru, baltos siuvinėtos baltuoju kiauraraščiu arba fabrikinės šilkinės spalvotos.

19 a. pab. – 20 a. per. Vietoje marškinių ir liemenės pradėtas dėvėti švarkelis. Neretai visas kostiumas pasiūtas iš juodos spalvos audinio – taip vadinama juodinė.

Nalšios muziejus nuoširdžiai dėkoja Lietuvos liaudies kultūros centrui už suteiktą galimybę eksponuoti tokią įdomią ir turiningą lietuvių tautinio kostiumo parodą. Ji padės geriau suvokti regioninius tautinio kostiumo skirtumus ir nedaryti klaidų jį užsisakant ar gaminant.

Parengta pagal kompaktinę plokštelę „Lietuvių tautinis kostiumas”, Lietuvos liaudies kultūros centras, 2006 m.

1 Komentarai (-ų):

Blogger Estela rašė...

Man tai patinka tokios parodos, nes gali pamatyti kaip atrodo skirtingų regionų tautiniai drabužiai. O matosi, kad jie tikrai skiriasi, nors ir mažomis detalėmis, bet bis kitokie.

2015 m. spalio 8 d. 16:46  

Rašyti komentarą

Užsisakykite Rašyti komentarus [Atom]

Nuorodos į šį pranešimą:

Sukurti nuorodą

<< Pradinis puslapis