Valdo Prunskaus jubiliejinės parodos pristatymas

Gruodžio 30 d. 12 val. kviečiame į tautodailininko Valdo Prunskaus jubiliejinės parodos pristatymą.

Parodos pristatymo akimirkos:

VALDO PRUNSKAUS JUBILIEJINĖ TAPYBOS PARODAPARODOS RECENZIJA

Pradėti pasisakymą norėčiau savo mylimo dėstytojo bene vieno žymiausių lietuvių šiuolaikinės dailės kritiko Alfonso Andriuškevičiaus žodžiais apie žiūrovo ir kūrinio santykį. Kelis dešimtmečius atgal šiuo klausimu jis suformulavo tris tezes, kurios iki šiol nepaseno. Pirmoji būtų tokia. Tikrasis kontaktas tarp kūrinio ir žiūrovo esti tuomet, kai pastarasis tą kūrinį išgyvena. Kitaip tariant, kai jis ne užsisklendęs stovi prieš paveikslą ir tik protu ieško jame glūdinčių reikšmių, o kai atsiveria to paveikslo visokeriopam poveikiui ir leidžia savyje kilti įvairiems jausmų, proto ir fantazijos proveržiams. Antroji. Sintetiškai veikdamas žmogaus dvasią, meno kūrinys ją brandina. Vadinasi, kreipia ją fundamentalių žmogiškųjų vertybių – išminties, tolerancijos, stoiškumo – link. Ir trečioji. Būtent tai, kokių vertybių pusėn ir kaip intensyviai yra pajėgus kreipti žiūrovą meno kūrinys, ir nulemia pastarojo vertingumą. Taikydamas būtent šią paskutinę trečiąją tezę ir pabandysiu trumpai apžvelgti Valdo Prunskaus jubiliejinę tapybos parodą.
Parodoje pristatyti įvairių tapybos žanrų kūriniai: čia galime matyti religinės tematikos darbus, portretus, natiurmortus ir, aišku, peizažus, kurie užima dominuojančią vietą dailininko retrospektyvos ansamblyje. Akivaizdu, jog pagal vaizdo santykį su tikrove Valdas Prunskus yra figūrinės, o ne abstrakčiosios tapybos šalininkas, naudojantis glotnius potėpį bei faktūrą.
Tarp religinės tematikos paveikslų matome tradicinės krikščioniškosios ikonografijos darbus, kurie yra nutapyti paprastai, aiškiai, tausojant potėpį, neskubant. Didžiausias šių darbų privalumas, kurį jiems suteikė autorius – ramybės ir jaukumo aura. Iš biblinio žanro kūrinių išsiskiria ikonos tipo Kristaus atvaizdas, nutapytas ryškiomis, aktyviomis spalvomis. Būtent jis tampa savotišką šios paveikslų grupės ašimi.
Portreto žanras parodoje pristatytas kukliai, bet tai yra savaime suprantama, nes tokia jau portreto specifika: drobės dažniausiai keliauja pas žmones, kurių atvaizdais jos yra papuoštos. Bet ir keli pamatyti pavyzdžiai leidžia susidaryti tam tikram įspūdžiui. Aš asmeniškai nesu pažįstamas su žmonėmis pavaizduotais šiuose paveiksluose, nežinau ar tai yra dailininko giminaičiai, artimieji, draugai ar paprasčiausiai jo fantazijos vaisius, tačiau vos žvilgtelėjęs į juos pajutau trapumo ir meilės atomus, supančius portretus. Atvaizdas žiūrovui pasirodo trapus kaip krištolas tik tada, kai dailininkas kurė darbą atidžiai ir pagarbiai.
Natiurmoto žanras pristatytas parodoje išties labai įdomiais Valdo Prunskaus kūriniais. Jo alyvos kaip mat priminė prancūzų impresionistų žaižaruojančius paveikslus. Bet kaip bebūtų keista, labiausiai man įsiminė natiurmortas su kiaušiniene. Parodos apžiūrėjimo metų jis man įžūliai badė akis tol, kol priėjęs nepripažinau jo skleidžiamo išradingumo ir svetingumo.
Didžiausią parodoje pristatytų kūrinių grupę sudaro peizažai. Svarbiausia išraiškos priemonė tapyboje, kaip žinia, yra spalva, todėl pamatytą vaizdą sutartinai galima įvardinti „žalios spalvos karalyste“. Kai kuriuose peizažuose žalia spalva grumiasi su mėlynais dangaus ir vandens plotais. Kaimo vaizdai, upės, ežerai, jūra, miškai, laukai, kloniai, keliai ir vieškeliai išsidėsto pagal dažniausiai nukeltą į viršutinę paveikslo dalį horizonto liniją. Beveik visuose darbuose dailininkas naudoja horizontalią kompoziciją, kurią apsprendžia peizažo žanro ypatumai.

Dailėtyrininkas Genadij Fedorovič